Srjas (skr. sūrya – spindėti), hinduizme – saulės, šviesos dievas. Rigvedoje šlovinamas kaip visa regintis, išvarantis ligas, košmarus. Mantroje Gajatrė garbinamas Savitaro vardu. Čhandogja upanišadoje (priklauso Samavedai) vadinamas vartais į nemirtingumą. Sūrjas yra pietvakarių sergėtojas (lokapalas), vienas aditjų, Djauso (Puranose Kašjapo) ir Aditės sūnus; auksaakis, auksarankis, auksaburnis, važinėja dangumi 7 žirgais kinkytu vežimu. Puranų laikotarpiu daugumą Sūrjo funkcijų perėmė Višnus. Pirmo tūkstantmečio viduryje Indijos šiaurėje suklestėjo atskiras Sūrjo, kaip visiškai antropomorfizuotos didžiosios soteriologinės dievybės, kultas. Sūrjui statydinta daug šventyklų (viena svarbiausių – Konarake, Orissos valstijoje, datuojama 13 amžiumi). Kultą skatino tikėjimas, kad Sūrjas išgydo nuo raupsų ir kitų odos ligų. Ilgainiui Sūrjo kultą asimiliavo šaivizmas. Skulptūrose dažniausiai vaizduojamas su skitiškais batais, juosmens diržu, apsiaustu, diadema, rankose laikantis po lotosą.
171