Švèdijos istòrija
Ikivalstybinis laikotarpis
Žmonių gyvenimo pėdsakų dabartinės Švedijos teritorijoje rasta iš 12 tūkstantmečio prieš Kristų – per sąsmauką (jungė dabartinę Daniją ir Skånę) atklysdavo klajoklių medžioklių grupės. Pietinėje dalyje susikūrė nuolatinių gyvenviečių: Segebro (apie 9000 pr. Kr.), Agerödas (apie 6500 pr. Kr.). Neolite (4000–1500 pr. Kr.) paplito gyvulininkystė, iš pradžių pietinėje, vėliau ir centrinėje dalyje – žemdirbystė. Imta prekiauti su kitomis šalimis, apie 1500 pr. Kr. pradėta naudoti įvežamą bronzą, nuo 500 pr. Kr. – geležį (ji labiau paplito 1 a. po Kr. dėl ryšių su Romos kultūra). Pirmaisiais amžiais po Kristaus apsigyveno šiaurės germanų gentys, kurios asimiliavo ankstesnius gyventojus. Tacito Germanijoje minimi svionai tapatinami su dabartinės Švedijos centrinėje dalyje gyvenusiais svearais (švediškai Svear), piečiau jų gyveno giotai (švediškai Götar); iš šių ir kitų genčių 9–11 a. susidarė švedų tauta.
Viduriniai amžiai
1 a. po Kr. viduryje susikūrė smulkių gentinių valstybinių darinių, kuriuose didžiausią įtaką turėjo karo vadai (konungai) ir laisvųjų vyrų susirinkimai tingai. 6 a. Vidurio Švedijoje, prie Mälareno ežero, susikūrė stipri svearų valstybė (centras Senoji Uppsala; pasak legendų, čia pilkapiuose palaidoti pirmieji mitiniai Inglingų dinastijos karaliai; lentelė). 8–11 a. švedų vikingai rengė žygius į Baltijos šalis (daugiausia Kuršą), Rusią, Dniepru ir Juodąja jūra – į Bizantiją, Volga ir Kaspijos jūra – į Bagdado kalifatą. Birka ir Gotlando sala tapo svarbiais mainų prekybos centrais. Daugelio tyrėjų nuomone, švedų vikingai buvo Rusios valstybės įkūrėjai (normaniškoji teorija). Nuo 9 a. švedų žemėse plito krikščionybė. Pirmąsias krikščioniškąsias misijas (833 šv. Anskaro Birkoje ir kitas) surengė Hamburgo-Bremeno vyskupai, nuo 11 a. pradžios – t. p. ir anglosaksų dvasininkai: jie pakrikštijo Olafą Šiotkonungą, vieną pirmųjų Švedijos istorinių karalių (Olafas III, valdė maždaug 995–1022). 11 a. viduryje bendra švedų valstybė, pradėjusi kurtis 10 a., apėmė jau beveik visą dabartinę šalį, išskyrus pajūrį; tai buvo gana laisva genčių teritorijų federacija, ilgai išliko genčių įstatymai ir tradicijos (pvz., išrinktąjį karalių tvirtindavo teritorijų, vėliau provincijų tingai). Apie 1060 išmirus Inglingams beveik šimtmetį dėl sosto kovojo įvairios giminės, t. p. pretendentai iš Danijos. 12 a. viduryje–13 a. viduryje, pakaitomis valdant Sverkerių ir Erikų dinastijoms, didelę įtaką įgijo aukščiausieji pareigūnai – jarlai. Stiprėjo Bažnyčia: dvasininkams suteikta privilegijų, įsteigta vienuolynų, 1164 įkurta Švedijos arkivyskupija (centras Senoji Uppsala, nuo 1273 Uppsala). Nuo 12 a. vidurio Švedija rengė kryžiaus žygius į Suomiją, 1293 ją prisijungė. Kolonizuodama Suomiją susidūrė su Šiaurės vakarų Rusios kunigaikštystėmis. 1323 sudaryta Orechovo taika nustatė Švedijos ir Naugardo valstybinę sieną.
vikingų laikotarpio laidojimo vieta Käseberge
1
* regentas 1439–41
** regentas
*** regentas 1521–23
**** 1599–1604 regentas
Valdant Folkungų dinastijai (1250–1364) formavosi luomai. Riterių luomo (jį sudarė karaliui tarnaujantys raiteliai) nariais iki vidurinių amžių pabaigos galėjo tapti ir laisvieji valstiečiai bondai. Pilis valdantys karaliaus pareigūnai buvo vietos administracija, kuri pamažu pakeitė ankstesnį gentinį teritorinį padalijimą. Stiprėjant karaliaus valdžiai apriboti tingų įgaliojimai. Iškilo naujų prekybos centrų: Sigtuna, Kalmaras. Švedijos miestuose apsigyvenus su Hanza susijusiems vokiečių pirkliams nuo 13 a. pradėta plėtoti kasybą, lydyti ir eksportuoti geležį, varį. 1319 sudaryta asmeninė unija su Norvegija (galiojo iki 1355). Pasinaudodami Magnuso Eriksono (valdė 1319–64) mažametyste Švedijos didikai pasiekė, kad būtų apribota karaliaus valdžia (1319 uždrausta be Karaliaus tarybos žinios įvesti mokesčius), patvirtintas karaliaus rinkimo principas. 1350 priimtas visai šaliai bendras įstatymų rinkinys. Feodalinių vaidų ir finansinių sunkumų nualinta Švedija 1389 sudarė uniją su Danija, 1397 – Kalmaro uniją su Danija ir Norvegija. Dėl Danijos įsigalėjimo Švedijoje ir jos ūkiui nepalankios Eriko Pamarėno (valdė 1396–1439) politikos kilo Engelbrekto Engelbrektssono vadovaujamas sukilimas (1434–36). Dalis Švedijos visuomenės rėmė Danijos karalius, siekiančius išsaugoti ar atkurti Skandinavijos valstybių uniją (su sąlyga, kad Švedijoje vyraus švedų didikai), kita siekė ją nutraukti ir organizavo ginkluotą pasipriešinimą Danijos karinėms intervencijoms. 1470–1520 (išskyrus 1497–1501) valdė iš Sture’ių giminės kilę regentai. Danijos karaliui Kristijonui II (Švediją valdė 1520–21) pabandžius sunaikinti švedų opoziciją (daug Švedijos didikų 1520 išžudyta per vadinamąją Stokholmo kruvinąją pirtį) kilo 1521–23 sukilimas. Jo vadovas Gustavas Erikssonas tapo Švedijos karaliumi, Kalmaro unija galutinai nutraukta.
Naujieji amžiai
Gustavas I Vaza (aliejus, apie 1550, nežinomas dailininkas)
Valdant Gustavui I Vazai (1523–1560, jis pradėjo Vazų dinastiją) tarp miestiečių ir bajorų plintanti liuteronybė tapo Švedijos valstybine religija. 1527 sekuliarizuoti Bažnyčios turtai – tai sustiprino valstybės iždą. 1540 karalius paskelbtas Švedijos liuteronų bažnyčios vadovu. 1539–42 įvykdyta administracinė reforma. Dėl autokratinės Gustavo I Vazos religinės ir ekonominės politikos (įvesta naujų mokesčių, uždrausta prekiauti su Danija) 1524–25, 1527–28, 1529, 1531–33 kilo valstiečių sukilimai, 1542–43 – didžiausias Dacke’s sukilimas. Dar 1527 formalią luominę sanklodą įgijęs Riksdagas 1540 patvirtino sosto paveldėjimo principą. Valdant Erikui XII (1560–68) ir Jonui III (1569–92) Švedija įsitraukė į kovą dėl Baltijos regiono. Per Livonijos karą (1558–83) švedai 1561 užėmė Šiaurės Estiją (su Talinu); pagal 1583 Pliussos paliaubas įgijo Suomių įlankos pietinę pakrantę, Hiiumos salą ir Kareliją.
Dėl Švedijos siekių paveržti iš Danijos prekybą Baltijos jūroje kilo Danijos–Švedijos karas (1563–70). 16 a. antroje pusėje stiprėjančios Rusijos grėsmė suartino Švediją su Abiejų Tautų Respublika. 1587 Abiejų Tautų Respublikos valdovu išrinktas Švedijos karalaitis Zigmantas Vaza (valdė iki 1632); 1592, sudarius asmeninę abiejų valstybių uniją, jis tapo ir Švedijos karaliumi. Reziduodamas Lenkijoje, Zigmantas Vaza valdė per Karaliaus tarybą – joje vyraujantys didikai tuo naudodamiesi siekė apriboti karaliaus valdžią. Kad kataliku tapęs Zigmantas Vaza nesugrąžintų katalikybės, 1583 Uppsalos sinodas paskelbė ištikimybės liuteronybei deklaraciją. 1599 unija suiro, Zigmantas Vaza prarado Švedijos sostą. Dėl jo dinastinių pretenzijų Švedija įsitraukė į Lenkijos ir Lietuvos valstybės–Švedijos karą (1600–29). Karolis IX (valdė 1604–11), 1609 sudaręs sutartį su caru Vasilijumi Šuiskiu, pasiuntė kariuomenę į Rusiją (Lenkijos–Lietuvos ir Švedijos intervencija Rusijoje).
Gustavas II Adolfas Breitenfeldo mūšyje, 1631 (aliejus, apie 1631–1677, dailininkas Johannas Walteris, Strasbūro istorijos muziejus)
16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje sparčiai plėtota kasyba, vario, geležies gavyba, užsienio prekyba, 17 a. viduryje atsirado didelių metalo apdirbimo įmonių. Valdant Gustavui II Adolfui (1611–32) prasidėjo Švedijos karinės politinės ekspansijos laikotarpis (vadinamoji didybės epocha, 1611–1718): siekdama užvaldyti Baltijos regioną Švedija kariavo su Abiejų Tautų Respublika, Danija (Kalmaro karas, 1611–13), Rusija. Su šia 1617 sudaryta Švedijai naudinga Stolbovo taika, su Abiejų Tautų Respublika – Altmarko paliaubos (1629), pagal jas Švedija išlaikė Livoniją (su Ryga), didumą Kuršo, kai kurias Prūsijos valdas (t. p. ir Klaipėdą; ją valdė iki 1635). Kaip protestantiškosios koalicijos narė nuo 1630 dalyvavo Trisdešimties metų kare (1618–48); pagal Vestfalijos taiką (1648) gavo dalį Pomeranijos ir kitų teritorijų. Po karų su Danija (1643–45, 1657–58, 1658–60) įgijo Skånę, Rytų Norvegiją (Roskildės taika 1656, Kopenhagos taika 1660). Per Šiaurės karą (1655–60), kuris baigėsi 1660 Olyvos taika, Švedija prisijungė beveik visą Livoniją, išskyrus Latgalą ir Kuršą. Švedijos ir Rusijos 1656–58 karą užbaigė Kardiso taika (1661). Per visus šiuos karus įgytos žemės leido Švedijai įsigalėti Baltijoje. Švedija, nors ir stokojo ekonominių išteklių, 17 a. viduryje tapo politiniu ir kariniu požiūriu viena stipriausių Europos valstybių.
Švedijos vidaus politikoje 17 a. reiškėsi dvi kryptys: karalius siekė stiprinti savo valdžią, didikai – ją riboti. Už mažametę Kristiną (valdė 1632–54) iki 1644 administravo 5 asmenų Regentų taryba, vėliau Kristina, ieškodama sąjungininkų įvairiuose sluoksniuose, dalijo valstybines pareigas, titulus, bajorystę. Karolis X Gustavas (valdė 1654–60) 1655 pradėjo konfiskuoti nuo 1633 didikams išdalytas valdas, jo sūnus Karolis XI (valdė 1660–97) 1680 susigrąžino daugiau kaip 50 % valdų (redukcija). 1680 karaliaus valdžia Riksdage paskelbta autokratine, Švedijoje įsigalėjo absoliutinė monarchija.
Stokholmas (raižinys, 1698)
Per 1700–21 Šiaurės karą Švedijos kariuomenė, vadovaujama Karolio XII (valdė 1697–1718), pasiekė pergalių prieš Abiejų Tautų Respublikos, Danijos, Rusijos kariuomenę (1701 12 užėmė Lietuvą), bet pralaimėjo Poltavos mūšį (1709). Pagal 1719–20 taikos sutartis su Danija, Hannoveriu ir Prūsija bei 1721 Nystado taiką Švedija prarado daugumą 17 a. įgytų žemių, kartu – ir Europos didžiosios valstybės statusą.
Poltavos mūšis (aliejus, 1726, dailininkas Pierreʼas-Denisas Martinas, Jekaterinos rūmai Carskoje Selo)
Po Karolio XII žūties 1719–23 priimti įstatymai pakeitė valstybės valdymo formą – prasidėjo vadinamasis laisvių amžius (1719–72). Sprendžiamąjį balsą įgijo kanclerio A. B. Horno vadovaujama Karaliaus taryba (joje karalius turėjo tik 2 balsus), didelę įtaką turėjo ir Riksdagas, kuris kontroliavo finansus, turėjo išskirtinę teisę leisti įstatymus. Pradėjo formuotis politinės partijos: 1739 atstatydinto A. B. Horno šalininkai sudarė Kepurių partiją (valdė 1765–69 ir 1771–72), jo politiniai priešininkai – Skrybėlių partiją (valdė 1739–1765). Šių partijų kovoje susiformavo Švedijos politinė santvarka, nuo parlamentinės daugumos priklausė ir Karaliaus tarybos sudėtis. Įvykdyta liberalių reformų: paskelbta spaudos laisvė (1766), luomų lygybė. Bandydama atgauti didžiosios valstybės statusą Švedija po 1741–43 karo su Rusija pagal Åbo taiką prarado Pietryčių Suomiją, nesėkmingai kariavo ir Septynerių metų kare (1755–1763).
Karolis XII (aliejus, 1719, dailininkas Johannas Heinrichas Wedekindas, Nacionalinis muziejus Stokholme)
Merkantilinė valstybės politika 18 a. antroje pusėje paspartino Švedijos ekonomikos plėtotę: įsteigta manufaktūrų, didėjo geležies eksportas, suklestėjo prekyba; 1731 įsteigta Švedijos Rytų Indijos bendrovė. Iki 19 a. Švedija vis dėlto išliko agrarinė valstybė (1800 kaime gyveno maždaug 90 % gyventojų).
Prancūzijos paskatintas Gustavas III (valdė 1772–1792) pasitelkęs kariuomenę 1772 panaikino politines partijas, apribojo Riksdago teises ir sugrąžino absoliutizmą. 1774 grąžinta spaudos cenzūra, bet veikiant apšviestojo absoliutizmo idėjoms panaikinta daug laisvosios prekybos suvaržymų, 1777 įvestas sidabru padengtas riksdaleris; sušvelninta baudžiamoji sistema (uždrausti kankinimai ir kita). Suklestėjo Švedijos kultūra, 1786 įkurta Švedijos mokslų akademija. Karaliaus despotizmas ir 1788–90 karo su Rusija padariniai (infliacija ir kita) sukėlė visuomenės nepasitenkinimą: 1792 Gustavas III buvo mirtinai sužeistas sąmokslininkų. 1805 Švedija prisijungė prie III antiprancūziškosios koalicijos, bet Prancūzijai ir Rusijai 1807 pasirašius Tilžės taiką buvo verčiama nutraukti santykius su Didžiąja Britanija, prisidėti prie kontinentinės blokados. 1807–10 Prancūzija užėmė Švedijos valdas Vakarų Pamaryje; pralaimėjusi Rusijos pradėtą 1808–09 karą (Rusijos–Švedijos karai) Švedija prarado Suomiją ir Alandų salas. Dar karui nesibaigus nuverstas Gustavas IV Adolfas (valdė 1792–1809). Sušauktas Riksdagas 1809 patvirtino naują Konstituciją (su pataisymais galiojo iki 1975), kuri padalijo valdžią tarp karaliaus, Riksdago ir Valstybės tarybos (vyriausybės). Švedija tapo konstitucine monarchija, 1810 Riksdago sosto įpėdiniu išrinktas Napoleono I maršalas J.‑B. J. Bernadotte’as. Valdydamas kaip regentas jis pakeitė Švedijos užsienio politikos pagrindinę kryptį: su Rusija, Didžiąja Britanija ir Prūsija sudarė sąjungą prieš Prancūziją ir Daniją. Švedija dalyvavo 1812–13 karinėje kampanijoje, Kylio taikos sutartimi Danija 1814 buvo priversta atiduoti jai Norvegiją. Įveikus norvegų pasipriešinimą (Norvegijos–Švedijos karas) 1814 11 04 sudaryta asmeninė Norvegijos–Švedijos unija. 1818 J.‑B. J. Bernadotte’as užėmė abiejų valstybių sostus (Švediją valdė iki 1844 kaip Karolis XIV Jonas) ir pradėjo Bernadotų dinastiją. 1840 karaliaus valdžia apribota dar labiau: Valstybės taryba tapo ministrų, atsakingų už tam tikrą sritį, taryba. Valdant Oskarui I (1844–59) 1842 įvestas privalomas pradinis mokymas, 1845 moterims suteikta paveldėjimo teisė, 1847 parapijos įpareigotos rūpintis varguoliais, 1846 panaikinta cechų sistema ir miestų prekybos monopolis. Nors Karolis XV (valdė 1859–72) tam nepritarė, 1860 buvo paskelbta tikėjimo laisvė, 1861 sukurtos vietos savivaldos institucijos, 1864 priimtas naujas baudžiamasis kodeksas, 1866 reformuotas Riksdagas: panaikinta 4 luomų sistema (su aristokratijos privilegijomis) ir sukurtas 2 rūmų parlamentas; 1876 įvesta ministro pirmininko pareigybė. 19 a. 5–6 dešimtmetyje šalyje paplitusios skandinavizmo idėjos prarado poveikį Švedijai neparėmus Danijos per 1864 karą su Austrija ir Prūsija.
švedų emigrantai laipinasi į garlaivį (Göteborg, apie 1905)
Po 1807–27 agrarinės reformos bendruomenės tipo kaimai buvo padalyti, atsirado vienkiemiai (1810–70 ariamosios žemės padaugėjo triskart). Panaikinus cechus, įvedus laisvąją prekybą, nutiesus pagrindinius geležinkelius 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje imta intensyviai plėtoti metalo ir medienos apdirbimo, mašinų gamybos, popieriaus pramonę. Dėl spartaus gyventojų prieaugio ir dirbamosios žemės trūkumo 1850–1910 emigravo (daugiausia į Jungtines Amerikos Valstijas) apie 1 mln. švedų; nuo 9 dešimtmečio, pramonėje įsidarbinant vis daugiau gyventojų, emigracija mažėjo. Sparčiai plečiantis miestams susiformavo pramonės darbininkų klasė. Kūrėsi profsąjungos, 1889 įkurta Švedijos socialdemokratų darbininkų partija, 1898 – Švedijos profsąjungų centrinis susivienijimas, 1902 – Švedijos darbdavių konfederacija. Formavosi politinių partijų sistema: 1900 į partiją susibūrė liberalai, 1904 – konservatoriai (nuo 1969 Nuosaikioji koalicinė partija), 1910–13 susikūrė Valstiečių partija (nuo 1957 Centro partija). Formavosi parlamentinė kabinetinė sistema. Po Karlstado susitarimų 1905 nutraukta unija su Norvegija. 1907–09 vyrai gavo visuotinę rinkimų teisę. 1911–14 priimti pirmieji socialiniai įstatymai.
Naujausieji laikai
Švedijos užsienio politika nuo 19 a. 8 dešimtmečio buvo orientuota į Vokietiją, bet kilus I pasauliniam karui ji liko neutrali. Pablogėjus šalies ekonominei padėčiai (infliacija, nedarbas ir kita) didėjo kairiųjų politinių jėgų įtaka: socialdemokratai tapo stipriausia Riksdago partija (1920 trumpam sudarė vyriausybę, vadovaujamą K. H. Brantingo), 1917 susikūrė Švedijos kairioji socialdemokratų partija (1921–67 Švedijos komunistų partija). 1919 rinkimų teisę gavo moterys, įvesta 8 valandų darbo diena. 1920–32 dėl politinės įtakos varžėsi 4 pagrindinės partijos (socialdemokratai, liberalai, konservatoriai ir agrarai), mažumos vyriausybės (jų buvo 11) dažnai keitėsi. 1924–29 sparčiai plėtojosi Švedijos pramonė, didėjo eksportas; kurį laiką Švedija turėjo pasaulinį degtukų gamybos monopolį. 1920 ji tapo Tautų Sąjungos nare, bet toliau laikėsi neutralios užsienio politikos. Socialdemokratų ir liberalų pastangomis buvo ribojamos karo reikmėms skirtos lėšos. 1938 Danija ir Norvegija atmetė Švedijos siūlymą bendradarbiauti gynybos srityje. Per 1929–32 pasaulinę ekonominę krizę gamyba sumažėjo 11 %, padaugėjo bedarbių, kilo streikų. 1932 Švedijos socialdemokratų darbininkų partija tapo valdančiąja (su trumpa pertrauka valdė iki 1976). P. A. Hanssono vyriausybė (1932–36 ir 1936–46; 1939–45 į ją buvo įtraukta ir kitų partijų atstovų) organizavo viešuosius darbus, nuo 1936 pradėjo kurti visuotinės gerovės valstybę (plėtota socialinės rūpybos sistema, valstybė reguliavo darbo rinką, pajamų perskirstymą ir kita).
Prasidėjus II pasauliniam karui Švedija, 1939 05 atmetusi nacių Vokietijos siūlymą sudaryti nepuolimo sutartį, 1939 09 paskelbė apie savo neutralumą. Per SSRS–Suomijos karą (1939–40) teikė Suomijai humanitarinę pagalbą, bet Sąjungininkų kariuomenės per savo teritoriją nepraleido; Vokietijos kariuomenė per Švediją buvo vežama į Norvegiją (1940–43) ir Suomiją (1941–43). Karo metais aktyviai veikė Švedijos Raudonasis Kryžius, Švedija priglaudė daug karo pabėgėlių iš Skandinavijos (7900 Danijos žydų) ir Baltijos šalių. Švedijos pramonė per karą išsiplėtė 13 %.
ministras pirmininkas T. Erlanderis (1967)
Nuo 1948 Švedija dalyvavo įgyvendinant Marshallo planą. 1948–49 vėl bandė sudaryti gynybinę Skandinavijos valstybių sutartį. 1952 buvo tarp Šiaurės Tarybos įkūrėjų, 1960–95 priklausė Europos laisvosios prekybos asociacijai EFTA. T. F. Erlanderio vadovaujama socialdemokratų vyriausybė (1946–69) toliau vykdė socialines reformas (padidinta senatvės pensija, įvestas visuotinis sveikatos draudimas, vaiko pinigai); šią politiką tęsė ir vėlesnės šios partijos vyriausybės (premjeras 1969–76 ir 1982–86 O. Palme, 1986–91 – I. G. Carlssonas). Prielaidas šioms reformoms įgyvendinti sudarė sparti pramonės plėtra. Švedija tapo itin aukšto gyvenimo lygio valstybe. Nuo 6 dešimtmečio siekta modernizuoti Švedijos konstitucinius įstatymus. 1970 įtvirtintas vienų rūmų parlamentas. 1975 įsigaliojo nauja Konstitucija – karalius (nuo 1973 – Karolis XVI Gustavas) prarado politinę įtaką, vykdo tik reprezentacines funkcijas.
Po referendumo 1980 nuspręsta iki 2010 uždaryti Švedijos branduolines elektrines, 2009 šio sprendimo atsisakyta. Didėjant viešojo sektoriaus išlaikymo ir socialinėms išlaidoms 10 dešimtmečio pradžioje kilo ekonominė krizė. 1991–94 valdant dešiniojo centro koalicijai (ministras pirmininkas C. Bildtas) buvo sumažinti mokesčiai, valstybės išlaidos, privatizuotos kai kurios valstybinės įmonės, viešosios tarnybos. Švedijos socialdemokratų darbininkų partijos mažumos vyriausybės (1994–96 vadovavo I. G. Carlssonas, 1996–2006 – G. Perssonas) apribojo sociaines išlaidas, subalansavo valstybės biudžetą, sumažino nedarbą. 20 a. pabaigoje įteisinta naujų pilietinių laisvių, 2000 Švedijos liuteronų bažnyčia neteko valstybinės bažnyčios statuso. 1996 Švedija pasirašė Schengeno sutartį; per 2003 referendumą 56,1 % Švedijos gyventojų nepritarė siūlymui įvesti eurą. Nuo 2006 valdanti dešiniojo centro koalicija (nuosaikieji, centristai, liberalai ir krikščionys demokratai; ministras pirmininkas F. Reinfeldtas) dar sumažino mokesčius ir įmokas į socialinės apsaugos fondus. Švedija išlieka neprisijungusia valstybe, bet bendradarbiauja su NATO (bendros karinės pratybos, karinės operacijos Afganistane ir kitur), aktyviai dalyvauja taikos palaikymo misijose (Kipre, Kosove ir kitur). 2009 07–12 pirmininkavo ES.
1478
Švedija nuo 2010
2010 parlamento rinkimus laimėjo kairieji, bet mažumos vyriausybę pavyko sudaryti centro dešinės partijoms, premjeru vėl tapo F. Reinfeldtas. Pirmąsyk į parlamentą pateko antiimigracinė Švedijos demokratų partija (20 vietų). 2013 05 Stokholme ir kituose miestuose kilo riaušių, kuriose dalyvavo ir nemažai imigrantų jaunimo. Imigracijos kritikai tai vertino kaip blogos imigracijos politikos padarinį, kiti pastebėjo didėjantį skirtingų socialinių sluoksnių turto ir galimybių atotrūkį. 2014 parlamento rinkimus laimėjusi Raudonųjų-Žaliųjų koalicija (Socialdemokratų, Žaliųjų ir Kairioji partijos, surinko 44 % balsų) suformavo mažumos vyriausybę, ministru pirmininku tapo socialdemokratas Stefanas Löfvenas. 2014 Rusijai aneksavus Krymą ir pradėjus Donbaso karą, Švedijoje atsinaujino diskusijos dėl gilesnio šalies bendradarbiavimo su NATO. 2016 Švedija sutiko teikti priimančios šalies paramą NATO, sugrąžinti karius į Baltijos jūroje esančią Gotlando salą, ėmė nuosekliai didinti gynybos išlaidas.
Karolis XVI Gustavas su karaliene Silvija per Švedijos nacionalinę šventę – Vėliavos dieną (2015 06 06)
2015 Švedija atsidūrė Pabėgėlių krizės epicentre – ji kartu su Vokietija tapo pagrindiniais daugiau nei milijono migrantų kelionės tikslais. 2015 pabaigoje daugiau kaip 160 000 migrantų pateikė oficialius prašymus gauti prieglobstį Švedijoje. Didelis migrantų skaičius sukėlė sunkumų valstybės prieglobsčio institucijoms, todėl 2016 Švedija pranešė, kad 60 000–80 000 migrantų, atvykusių 2015, negalės suteikti prieglobsčio. 2018 09 parlamento rinkimus vėl laimėjo socialdemokratų vedamas centro kairės blokas, centro dešinės partijų aljansas užėmė antrą vietą, o Švedijos demokratai liko treti.
S. Löfvenui 2021 11 24 atsistatydinus vyriausybės vadove patvirtinta M. Andersson vos po kelių valandų pati atsistatydino (parlamentas nepatvirtino jos pateikto biudžeto projekto, o Žaliųjų partija pasitraukė iš koalicijos), 2021 11 30 dar kartą patvirtinta ministre pirmininke (pirmoji moteris premjerė); vadovavo socialdemokratų mažumos vyriausybei. Rusijai 2022 02 24 užpuolus Ukrainą M. Andersson vadovaujami socialdemokratai, atsisakę tradicinės neutralios užsienio politikos, 05 15 pritarė Švedijos narystei NATO. 2022 05 18 Švedija pateikė oficialią paraišką stoti į NATO, 2024 03 tapo NATO nare. Po 2022 09 parlamento rinkimų 09 17 sudaryta U. Kristerssono vadovaujama nuosaikiųjų, krikščionių demokratų ir liberalų vyriausybė, parlamente bendradarbiaujanti su Švedijos demokratais.
Jungtinių Tautų (1945), Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (1948), Šiaurės Tarybos (1952), ESBO (1973), Europos Sąjungos (1995) narė.
215
2271
L: T. K. Derry Skandinavijos istorija Vilnius 1995; J. Veibulas Švedijos istorijos apžvalga Stokholmas 1996; D. Kirby Šiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais. Baltijos šalys 1492–1772 Vilnius 2000; B. J. Nordstrom The History of Sweden Westport 2002; V. Moberg A History of the Swedish People Minneapolis 2 v 2005; N. Kent A Concise History of Sweden 2008.
Švedijos konstitucinė santvarka
Švedijos partijos ir profsąjungos