švèdų kalbà, indoeuropiečių kalbų šeimos germanų kalbų šakos skandinavų kalbų grupės kalba. Daugiausia vartojama Švedijoje (valstybinė kalba) ir Suomijos vakarinėje ir pietinėje dalyse (valstybinė kalba kartu su suomių kalba, daugiausia vartojama Alandų salose), t. p. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Danijoje, Norvegijoje. Europos Sąjungos viena oficialiųjų kalbų. Iš viso apie 10 mln. kalbančiųjų. Kilusi iš senosios skandinavų kalbos, kuri apie 9 a. suskilo į 2 pagrindines tarmių grupes: norvegų–islandų ir švedų–danų. Skiriama senoji švedų kalba (9–12 a., seniausi rašto paminklai – runų įrašai), klasikinė švedų kalba (12–14 a., runas pakeitė lotyniškasis raštas, pirmasis rašytinis paminklas – vestgotų teisynas), vėlyvoji švedų kalba (14 a. pabaiga–16 a., 1495 pirmoji spausdinta knyga), naujoji ankstyvoji švedų kalba (16 a.–18 a. pradžia, 1541 išversta Biblija) ir naujoji švedų kalba (nuo 18 a. pradžios). Turi daug tarmių, skiriamos 6 jų pagrindinės grupės. Senoji švedų kalba rėmėsi jotų tarme, naujoji – senąja švedų kalba ir svejų tarme. Dabartinė bendrinė kalba susiformavo 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje. Turi 9 balsių, 18 priebalsių, dvibalsių neturi. Būdinga ilgieji ir trumpieji balsiai ir priebalsiai. Intonacija realizuojama ne tam tikrame žodžio skiemenyje, o visame žodyje. Būdinga dvejopas kirtis – dinaminis ir toninis. Daiktavardis turi giminės (bendroji ir niekatroji), skaičiaus (vienaskaita, daugiskaita), linksnio (vardininkas, kilmininkas) gramatines kategorijas. Pagal kaitybą skiriamos veiksmažodžio 4 grupės, būdingos gramatinės laiko, nuosakos kategorijos; asmens ir skaičiaus kategorijų neturi. Sakinys pasižymi griežta žodžių tvarka, dominuoja SVO (veiksnys–tarinys–papildinys). Švedų kalboje ryškūs analitiniai bruožai. Naudojamas raštas lot. abėcėlės pagrindu (29 raidės).
85