Šveicãrijos istòrija
Senieji laikai ir viduriniai amžiai
Dabartinės Šveicarijos teritorijoje žmonių gyventa maždaug nuo 12 000 prieš Kristų. Antro tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje atsikraustė indoeuropiečiai. 8 a. pr. Kr. čia susikūrė protokeltiška Hallstatto kultūra (vėliau ją pakeitė La Tène’o kultūra). Romėnams 1 a. pr. Kr. nukariavus dabartinės Šveicarijos teritoriją, jos vakarinėje dalyje gyvenusios gališkos helvetų, rytinėje – retų (manoma, iš dalies etruskų kilmės) gentys buvo romanizuotos (iki 21 a. pradžios Graubündeno kantone išliko šnekamosios lotynų kalbos pagrindu susiformavusi retoromanų kalba). 3–4 a. pradėjo plisti krikščionybė. Žlungant Romos imperijai 4 a. šį kraštą nukariavo germaniškos burgundų ir alemanų gentys, savo ruožtu jas 5–6 a. pajungė frankai. Frankai leido toliau šalį evangelizuoti (airių vienuolių misijos), susikūrė daug bažnyčių ir vienuolynų.
romėnų amfiteatras Augusta Rauricoje
9 a. yrant Frankų imperijai buvo padalyta ir dabartinės Šveicarijos teritorija: vakarinė dalis atiteko Lotaro I valdomai frankų Vidurio karalystei, rytinė (Alemanija) – Liudvikui II Vokiečiui. Abi dalis 11 a. vėl suvienijo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus valdžia; jai silpnėjant dėl šalies kontrolės varžėsi kelios didikų giminės, 13 a. pradėjo vyrauti Habsburgai.
Šveicarijos konfederacijos susikūrimas (13–15 amžius)
Šveicarijos konfederacijos sukūrimo aktas (1291, Bundesbriefarchiv Schwyze)
Habsburgų pastangoms įtvirtinti feodalinę valdžią pirmiausia pasipriešino prie Liucernos ežero susikūrusių miškingųjų Uri, Schwyzo ir Unterwaldeno teritorijų bendruomenės (vadinamieji laisvųjų valstiečių kantonai), jos 1291 sudarė viešajai tvarkai palaikyti būtiną sąjungą. Ši sąjunga laikoma Šveicarijos konfederacijos pradžia (nuo 1891 oficiali šventė – tautos gimtadienis, švenčiamas rugpjūčio 1 dieną). Prie susivienijimo 14 a. prisijungė Ciuricho, Glaruso, Berno, Liucernos ir Zugo kantonai, 15 a. – Fribūras ir Solothurnas. Habsburgams pritrūko karinės jėgos primesti savo valdžią bendruomenėms (Sempacho mūšis) ir Šveicarijos konfederacija liko tiesiogiai pavaldi Šventosios Romos imperijos imperatoriui. Šiuo laikotarpiu (iki 1798) Šveicarija faktiškai nebuvo valstybė, veikiau miestų, kantonų, dideles teritorijas įgijusių vienuolynų dvišalių ir daugiašalių sutarčių tinklas (1481 Stanso sutartis, draudžianti privačius karus, buvo vienintelis visų kantonų pasirašytas susitarimas).
Prekiaudami su daugeliu Europos centrų šalyje stiprėjo miestai, kaimiški kantonai gaudavo daug pajamų samdydami kareivius įvairioms užsienio šalims. Šveicarų kariniai gebėjimai ypač išgarsėjo per 1474–77 Burgundijos karus. 1499 Švabų kare nugalėjusi imperatorių Maksimiliano I ir Švabijos miestų sąjungos kariuomenę Šveicarija faktiškai liko tik nominali Šventosios Romos imperijos dalis. Šveicarijos kišimasis į Europos valstybių politiką baigėsi šveicarams 1515 pralaimėjus Marignano mūšį su Prancūzijos kariuomene, bet dėl sudarytos palankios taikos kelis šimtmečius nusistovėjo geri prekybos santykiai su Prancūzija. Dėl vidaus struktūros Šveicarija nebegalėjo varžytis su didžiosiomis Europos monarchijomis ir nusistovėjo jos neutralios šalies statusas. Šią padėtį įtvirtino 16 a. pradžioje kilusios religinės kovos, nes dėl kantonų religinių skirtumų vieninga užsienio politika pasidarė neįmanoma.
Sempacho mūšis (miniatiūra iš Dieboldo Schillingo Liucernos kronikos, 1513)
Marignano mūšis (aliejus, 16 a., Condé muziejus Chantilly)
Reformacija ir konfederacijos stiprėjimas (16–18 amžius)
Šveicarų reformatų plėtotos idėjos paveikė visą Europą, bet dėl religinių skirtumų šalį ilgai vargino vidaus karai. Šveicarijos reformacijos lyderiu tapo humanisto Erazmo Roterdamiečio mokinys U. Zwingli, jį pirmiausia parėmė Ciuricho biurgeriai, vėliau prisidėjo daugiausia gildijų valdomi Sankt Gallenas, Bazelis, Schaffhausenas, patricijų valdomas Bernas. Daugiausia J. Kalvino pastangomis Ženeva tapo Europos reformuotos Bažnyčios dvasiniu centru (kalvinizmas). Tvirtais katalikybės šalininkais liko kaimiškieji Šveicarijos centrinės dalies Schwyzo, Uri, Unterwaldeno, patricijų valdomi Liucernos, Zugo kantonai. Tarp katalikų ir protestantų kilę Kappelio karai (juose žuvo U. Zwingli) galutinės pergalės neatnešė nė vienai pusei. Ilgam įsitvirtino protestantiški ir katalikiški regionai, neatitinkantys gyventojų kalbinio pasiskirstymo ar geografinių ribų.
Ulrichas Zwingli (aliejus, 1531, dailininkas H. Asperis, Winterthuro menų muziejus)
17–18 a. Šveicarijoje buvo taikus laikotarpis. Ji nedalyvavo Trisdešimties metų kare (1618–48), bet sudarant Vestfalijos taiką Šveicarijos atstovai sugebėjo pasiekti, kad šalis būtų pripažinta visiškai savarankiška. Taikos metu iš aplinkinių šalių čia kėlėsi daug pabėgėlių (pvz., hugenotų), jie pradėjo Ženevos laikrodžių, Juros kalnų regiono metalurgijos pramonę. Ženevos bankai tapo vienu Europos finansinių operacijų centrų. Daug kapitalo investuota į kaimiškus regionus, čia gyvenantys valstiečiai gaudavo nemažai pajamų iš šilko, linų audimo verslų, bet Šveicarijos ekonominė galia neatsvėrė politinės vienybės stokos. 18 a. pabaigoje Prancūzijoje kilus revoliucijai ir prasidėjus Napoleono karams Šveicariją užėmė Prancūzijos kariuomenė. Napoleonas Bonapartas įkūrė Helvecijos respubliką, ji pirmą kartą suvienijo kantonus į valstybę. Šis politinis darinys neturėjo gyventojų paramos. Kai Napoleonui Bonapartui prireikė šveicarų jo kariuomenei papildyti, 1803 okupacinė kariuomenė buvo išvesta, suteikta konfederacijos konstitucija.
Modernios valstybės susikūrimas
Pasibaigus Napoleono karams prasidėjo sparti šalies ūkio plėtra. Europos didžiosios valstybės Vienos kongrese 1815 pripažino nuolatinį Šveicarijos neutralitetą. Šiuo statusu tarptautiniuose santykiuose Šveicarija negalėjo pasinaudoti, nes neturėjo vieningos užsienio politikos, iš esmės buvo savarankiškų valstybių konfederacija (kiekvienas kantonas turėjo savo teisę, valiutą, pašto tarnybą, matų sistemą, kariuomenę).
Šveicarijos 1848 konstitucijos priėmimas (19 a. piešinys)
1830 Prancūzijos revoliucijos veikiamas šalyje kilo reformistinis sąjūdis, siekiantis tvirtesniais vidiniais ryšiais paremtos ir modernesnės valstybės (Regeneracijos era), bet senųjų tradicijų nenorintys išsižadėti kantonai vienijosi (Sonderbund), jų pasipriešinimas palaužtas tik ginkluota kova. Jai pasibaigus 1848 priimta nauja šalies konstitucija (įsteigtas 2 rūmų parlamentas, Šveicarijos sostine paskelbtas Bernas). Konstituciją 1874 pakeitė nauja (dauguma jos nuostatų galioja ir 21 a. pradžioje), kuri sukūrė stiprios federacinės valdžios sistemą, bet kantonai išlaikė daug savitumų (pvz., kai kurios bendruomenės ir 21 a. pradžioje turi teisę suteikti Šveicarijos pilietybę). 19 a. antroje pusėje didesnių politinių neramumų nebuvo (išskyrus Neuchâtelio krizę), ūkis plėtojosi sparčiai.
Naujos ekonominės sanklodos pagrindus padėjo privačių bendrovių išplėtotas geležinkelio tinklas (pirmoji linija 1847 sujungė Ciurichą ir Badeną); tai paskatino stambių bankų (jų reikėjo geležinkelių statybai finansuoti), eksportui gaminančios mašinų statybos ir chemijos pramonės plėtrą ir žemės ūkio produktų importą, dėl kurio labai sumažėjo žemės ūkyje dirbančių žmonių. Dėl tradicinio neutralumo Šveicarija tapo dažna tarptautinių konferencijų vieta, čia įsteigtos daugelio tarptautinių organizacijų (pvz., Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus) centrinės būstinės.
Naujausieji laikai
Neutralitetas padėjo Šveicarijai išvengti didelio nuosmukio ir per I pasaulinį karą – chemijos, metalurgijos, laikrodžių gamybos bendrovės ir žemės ūkio įmonės vis daugiau produkcijos išveždsavo į abiejų kariaujančių pusių valstybes. Tikrai sunkūs laikai atėjo tik 1929 kilus pasaulinei ekonominei krizei, kai sumažėjo eksportas, daugelis tapo bedarbiais, o Šveicarijos frankas 1936 devalvuotas 30 %. Socialinę taiką pavyko išsaugoti tik geranoriškai susitarus daugelio pramonės šakų darbdaviams ir profesinėms sąjungoms, dėl to buvo neįtakingos ir autoritarinį valdymą propaguojančios politinės jėgos.
Tautų rūmai Ženevoje (1933–46 Tautų Lygos, nuo 1946 Jungtinių Tautų būstinė)
Nacių Vokietijai 1940 okupavus Prancūziją Šveicarija atsidūrė Ašies valstybių apsuptyje. Šalies gynybai mobilizuota apie 850 000 žm. (iš 4 mln. Šveicarijos gyventojų), kalnuose įrengta daug įtvirtinimų, bet neutralumą pavyko išsaugoti. Šveicarijos statusu pasinaudojo abi kariaujančios pusės: šalies bankai finansavo nacių Vokietijos karinę pramonę (nors tai sudarė tik 1 % Vokietijos tam skirtų lėšų), o Sąjungininkai pardavė Šveicarijai daug aukso, be to, šalies privačios organizacijos teikė humanitarinę pagalbą pabėgusiems karo belaisviams (vyriausybė laikėsi griežto neutraliteto, 1942–43 šalies sienos oficialiai buvo uždarytos). Po karo didžiosios valstybės nesuteikė Šveicarijai specialaus statuso, todėl šalis atsisakė tapti Jungtinių Tautų nare (ja tapo tik 2002); nors dauguma gyventojų buvo antikomunistinių pažiūrų, Šveicarija niekada rimčiau nesvarstė ir jungimosi į NATO. 20 a. antroje pusėje Šveicarijos ekonomikos plėtra buvo tolygi, šalis tapo viena turtingiausių Europoje.
Šaltojo karo laikotarpiu Šveicarija buvo abiejų konfrontuojančių pusių konferencijų ir derybų vieta, bet iš esmės priklausė nekomunistinei stovyklai, dauguma gyventojų laikėsi izoliacionistinių militarizuoto neutralumo nuostatų. Stabilus buvo ir vidaus politinis gyvenimas. 1959 sutarta, kad federacinę vykdomąją valdžią sudarys liberalų, konservatorių ir socialdemokratų atstovai (po 2) ir vienas Valstiečių, miestiečių ir prekybininkų partijos (nuo 1971 Šveicarijos liaudies partija) narys, ši tvarka išsilaikė iki 2003. Didesnių iššūkių kilo socialinėje ir politinėje srityse.
Aukštas gyvenimo lygis traukė imigrantus (2000 jie sudarė apie 1/5 Šveicarijos gyventojų), kurių integracija į šalies visuomenę nėra sklandi. Globalizacija keitė tradicines gyventojų nuostatas (1971 moterims federaciniu lygiu suteikta rinkimų teisė, 1985 – garantuotos lygios santuokinės teisės, 1975 protestantiško Berno kantone prancūzakalbių katalikų gyvenamą sritį leista paskelbti atskiru Jura kantonu). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje Šveicarijos visuomenėje išryškėjo skirtingos nuomonės dėl integracijos į viršvalstybines institucijas (1990 nacionaliniame referendume tik nedidele dauguma nepritarta narystei Europos Sąjungoje, 2005 t. p. nedidele dauguma nuspręsta prisijungti prie Schengeno sutarties). Šveicarijos gyventojų mentaliteto pokyčiai lemia, kad šalies įstatymai pamažu derinami su Europos Sąjungos teise, bet konservatyvios Šveicarijos liaudies partijos pergalė 2007, 2011 ir 2015 visuotiniuose rinkimuose parodė, kad Šveicarijos, kaip savitos, neutralios valstybės, idėjai didelės grėsmės nėra.
Svarbiausia 21 a. Šveicarijos vidaus problema laikoma imigracija, vyriausybė siekia dar labiau sugriežtinti pilietybės suteikimo procedūras. Per 2020 09 27 referendumą nedidele persvara nubalsuota už imigracijos iš Europos Sąjungos suvaržymą; sūlymui atšaukti susitarimą su Europos Sąjunga dėl laisvo žmonių judėjimo nepritarė 63 % balsavusiųjų.
2803
Šveicarijos konstitucinė santvarka
Šveicarijos partijos ir profsąjungos
Šveicarijos ginkluotosios pajėgos