Šventóji Ròmos impèrija (962–1806), vidurinių amžių ir naujųjų laikų Vakarų ir Vidurio Europos valstybinis darinys. Imperijos pagrindinė teritorija buvo Vokietija. Didžiausios galybės laikotarpiu (12 a.) Šventoji Romos imperija apėmė dabartinę Vokietiją, Austriją, Belgiją, Čekiją, Italiją, Prancūzijos rytus, Lenkijos vakarinę dalį ir Šveicariją.
Šventosios Romos imperijos valstybės (medžio raižinys iš Hartmanno Schedelio Pasaulio kronikos, 1493)
Vieni istorikai imperijos įkūrėju laiko Karolį Didįjį (pirmąjį popiežiaus vainikuotą imperatorių), kiti – Vokietijos karalių Otoną I, nepriklausantį Karolingų dinastijai. Iki Otono II valdovai tituluodavosi tik imperatoriais, vėliau – Romos imperatoriais. Pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1254. Panašios į Romos imperiją valstybės idėją viduriniais amžiais atgaivino popiežiai, norėdami išlikti (į Italiją veržėsi langobardai), vietoj susilpnėjusio Bizantijos imperatoriaus (jų nominalaus valdovo) pasirinko galingų frankų karalių globą ir juos vainikavo imperatoriais. Frankų valstybės valdovai nelaikė savęs Romos tradicijos tęsėjais. Valdant Karolio Didžiojo vaikaičiams valstybė iširo. Imperijos tradiciją pratęsė greičiau atsigavę Rytų frankų (Vokietijos) karaliai. Popiežius Jonas XII 962 imperatoriumi vainikavo Saksų dinastijos atstovą Otoną I. Jo imperija buvo mažesnė nei Karolio Didžiojo ir faktiškai reiškė tik Vokietijos ir Šiaurės Italijos (nuo 1032 – ir Burgundijos) sąjungą.
Saksai daugiau rūpinosi Vokietijos reikalais, tik Otonas III neilgai (trumpiau nei 4 metu) rezidavo Romoje, t. y. Šventoji Romos imperija tik maža dalimi buvo daugelio (ir popiežių) puoselėtas visų krikščionių bendros valstybės idealas. Remiami imperatorių popiežiai sustiprino savo valdžią ir pradėjo su imperatoriais kovoti dėl įtakos Vakarų krikščionių pasauliui. Šis konfliktas 11–12 a. labiausiai reiškėsi ginče dėl investitūros, Šventosios Romos imperijos imperatoriai viršenybės neįtvirtino. 13 a. jiems pritrūko ir jėgų išlaikyti savo valdžioje Šiaurės Italijos miestus (Lombardijos lyga). 13 a. viduryje popiežiaus remiamam Karoliui I Anžu užkariavus Neapolį ir Siciliją, imperatoriai galutinai prarado Vidurio ir Pietų Italiją, liko tik Vokietijos ir Šiaurės Italijos nominalūs valdovai. Vokietijoje Šventosios Romos imperijos gyvavimą palaikė labiau tradicija ir būtinybė derinti įtakingų kunigaikščių interesus. Čia imperatoriaus titulas formaliai nebuvo paveldimas, pagal 1356 Aukso bulę jį rinkdavo 7 kurfiurstai.
Septyni kurfiurstai (iš kairės į dešinę: Kölno, Mainzo ir Triero arkyviskupai, Reino grafas palatinas, Saksonijos kunigaikštis, Brandenburgo markgrafas ir Čekijos karalius), renkantys imperatorių Henriką VII (apie 1340, kronikos Codex Balduini Trevirensis miniatiūra)
Paskutinį kartą Šventoji Romos imperija sustiprėjo valdant Karoliui V, bet jo valstybę sužlugdė 16 a. pirmoje pusėje kilusi reformacija, kuri įtvirtino Vokietijos kunigaikščių autonomines teises. Karoliui V 1556 atsisakius sosto imperija iš esmės liko Vokietijos kunigaikščių federacija (oficialiai jų naują statusą įtvirtintas 1648 sudarant Vestfalijos taiką). Imperatoriaus valdžią daugiausia rėmė tik kunigaikščių įtakai nesugebantys pasipriešinti smulkūs riteriai ir bajorai. Dar labiau Šventosios Romos imperijos anachronizmas išryškėjo 18 a. pabaigoje kilus Prancūzijos revoliucijai ir paplitus tautiškumo idėjoms. Karolio Didžiojo laikų imperiją užsibrėžęs atgaivinti Napoleonas I 1806 privertė Austrijos valdovą atsisakyti imperatoriaus titulo ir Šventąją Romos imperiją panaikino.
Šventoji Romos imperija 16 a. viduryje