Šventõsios Elẽnos salà (Saint Helena Island), vulkaninės kilmės sala Atlanto vandenyno pietuose, į vakarus nuo Angolos; Didžiosios Britanijos valda. Plotas 122 km2. 5600 gyventojų (2020). Ilgis iš pietvakarių į šiaurės rytus 17 km, didžiausias plotis 10 kilometrų. Susidariusi iš bazalto. Paviršius kalnuotas, didžiausias aukštis – 818 m (Actaeono kalnas). Yra užgesusių ugnikalnių. Klimatas tropinis. Per metus iškrinta nuo 160–200 mm (pakrantėse) iki 760 mm (vidurinėje dalyje) kritulių. Vidutinė metinė oro temperatūra 18–24 °C. Šventosios Elenos salos vidurinėje dalyje auga miškai, pakrantėse – pievos, krūmai. Yra endeminių augalų ir gyvūnų rūšių. Auginama kukurūzai, bulvės, batatai, vaismedžiai. Veisiama avys, ožkos, galvijai. Žvejyba. Didžiausias miestas – Jamestownas.
Šventosios Elenos salos kraštovaizdis
Istorija
namas, kuriame 1815–21 gyveno Napoleonas I (2008)
1502 Šventosios Elenos salą atrado Portugalijos karaliui tarnaujantis ispanų jūrininkas J. de Nova, vėliau ji ilgai buvo svarbus uostas keliaujant iš Europos į Rytų Indiją. 1659–1834 salą valdė anglų Ost Indijos bendrovė. Dėl atokumo (nuo Afrikos krantų nutolusi 1950 km) Napoleono karus laimėjusios Europos valstybės pasirinko Šventosios Elenos salą Napoleono I tremties vieta, čia jis gyveno iki mirties (1821), tuo laikotarpiu Šventosios Elenos salą saugojo papildoma karinė įgula, nuolat budėjo nedidelė laivų eskadra. 1856 namą, kuriame gyveno Napoleonas I, nupirko Prancūzijos vyriausybė (21 a. pradžioje juo rūpinasi Prancūzijos užsienio reikalų ministerija). 19 a. antroje pusėje vietoj burlaivių įsivyravus garu varomiems laivams ir 1869 atidarius Sueco kanalą pasikeitė jūrų prekybos keliai ir Šventosios Elenos salos reikšmė sumažėjo. 1900–01 čia kalinti Būrų karo belaisviai. 1966 gavo dalinę savivaldą, ji įtvirtinta 1989 įsigaliojusioje Šventosios Elenos salos konstitucijoje.
-Actaeono kalnas; -Mount Actaeon