Šviẽčiamojo ámžiaus Lietuvõs literatūrà Šviečiamasis amžius Lietuvoje prasidėjo 18 a. viduryje, baigėsi 19 a. 4 dešimtmetyje (1832 uždarytas Vilniaus universitetas ir valdžios įstaigose įvesta rusų kalba, 1839 likviduota Unitų Bažnyčia, 1840 panaikintas III Lietuvos Statutas). Šio laikotarpio specifiką lėmusios valstybinio, politinio ir visuomeninio gyvenimo aplinkybės (savarankiškos Prūsijos karalystės sukūrimas 1701, Abiejų Tautų Respublikos padalijimai 1772, 1793, 1795) paveikė ir diferencijavo raštiją bei literatūrą Prūsijoje ir Lietuvoje. Sukurta įvairių žanrų religinių ir pasaulietinių raštų vokiečių, lotynų kalbomis, parašyta reikšmingų grožinės literatūros kūrinių lietuvių kalba. Lietuvoje pasirodė visų žanrų lenkiškų ir lotyniškų mokslinių veikalų. Svarbus žiniasklaidos atsiradimas (Lietuvos periodinė spauda). Vilniaus šviesuomenė leido laikraštį Wiadomości Brukowe (1816–22), Prūsijoje leisti pirmieji lietuviški periodiniai leidiniai (Nusidavimai Dievo karalystėje 1823–24, Nusidavimai apie Evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų 1832–34, 1837–1914). Lietuvoje aktyvesnę kūrybinę veiklą tuo metu ypač skatino 2 vienuolijų (jėzuitų ir pijorų) konkurencija švietimo ir kultūros srityje. Vienuolijoms priklausantys asmenys parengė ir išleido nemažai vadovėlių ir mokslo veikalų, aukštinančių žmogaus proto galias, keliančių mokslo ir mokymo svarbą, antikoje ieškančių grožio ir doros, Lietuvos istorijoje – pilietiškumo idealų. Svarbesni veikalai – A. A. Skorulskio Filosofijos apybraiža (Commentariolum philosophiae 1755; joje senosios scholastinės koncepcijos derinamos su naująja filosofija), M. D. Dogelio parengtas Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aktų kodeksas (Codex diplomaticus Regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae t. 1 1758, t. 5 1759, t. 4 1764), B. Dobševičiaus Dabartinių filosofų pažiūros (Placita recentiorum philosophorum 1760; plačiau aptarta I. Newtono fizika), Logikos paskaitos (Praelectiones logicae 1761; dėstomos F. Bacono, R. Descartes’o, J. Locke’o ir kitų pažiūros), P. Paprockio pagal A. Kojalavičių‑Vijūką parašyta Namų žinios apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su šios tautos istorija (Domowe wiadomości o Wielkim Księstwie Litewskim z przyłączeniem historyi tegoż narodu 1760 41775), K. Virvičiaus (Wyrwicz) Racionalioji visuotinės istorijos santrauka (Abrégé raisonné de l’histoire universelle 2 d. 1766–71), istoriją traktuojanti kaip svarbiausią mokymosi dalyką, Europoje versta K. Narbuto Logika, arba Samprotavimo ir sprendimo mokslas (Logika, czyli Rozwazania y rozsądzania rzeczy nauka 1769 41791).
1773 įkūrus Edukacinę komisiją švietimo sklaida valstybėje tapo sisteminga ir kryptinga. Mokslo ir mokymo knygos pradėtos taikyti naujos keliapakopės švietimo sistemos poreikiams. Pasirodė palankiai amžininkų įvertinta A. Kamenskio (Kamieński) Piliečių edukacija (Edukacya obywatelska 1774 Varšuva), H. Stroynowskio Prigimtinės, politinės teisės, politinės ekonomijos ir tarptautinės teisės mokslas (Nauka prawa przyrodzonego, politycznego, ekonomiki polityczney, y prawa narodów 1785 51805), daug mokslininkų ir literatų išugdžiusio G. E. Groddecko Romėnų senienų mokslas (Antiquitatum Romanarum doctrina) ir Graikų literatūros istorijos pagrindai (Historiae Graecorum litterariae elementa in usum lectionum coscrpsit, abi 1811, pavadinimu Initia historiae graecorum litterariae 2 t. 1821–23), gausūs T. Husaževskio, J. Lelewelio, I. Onacevičiaus, I. Danilavičiaus, E. Słowackio, A. B. Jocherio, A. W. Bohatkiewicziaus, kitų Vilniaus universiteto profesorių ir jų auklėtinių visų mokslo sričių veikalai.
Šiuo dinamišku laikotarpiu lietuviškojoje raštijoje įvyko svarbių permainų. Laikotarpio pradžioje lietuvių kalbos vartojimas buvo ribojamas religinės raštijos žanrų. Lietuviškai buvo leidžiamos maldaknygės (Altorius duchaunas apie 1733–51 apie 51773), pamokslai ir religinio turinio skaitinių knygos (M. Olševskio Broma atverta ing viečnasti 1753 51777), katekizmai (K. Klimavičiaus Pavinastes krikščioniškas, arba Katekizmas 1767, J. Jaskaudo Krikščioniškas katalikiškas katekizmas 1770), giesmynai (P. Šrubauskio) ir kita. Pradėti leisti lietuvių kalbos vadovėliai pradžios mokykloms – Mokslas skaytima rašto lękiško (apie 1759–61, lenkų ir lietuvių kalba; pavadinimu Mokslas skaytima rašta lietuviška 1763, lietuvių kalba; išėjo keli leidimai).
M. Olševskio maldaknygės Broma atverta ing viečnasti (1759, Vilnius) antraštinis lapas
Vykstant Ketverių metų seimui (1788–92) ir 1794 sukilimui lietuvių raštija pasirodė naujais pavidalais. Pirmą kartą nuo Jogailos ir Vytauto laikų valdovas, Seimas ir vykdomoji valdžia su lietuviais – viena trijų Abiejų Tautų Respublikos tautų – ėmė bendrauti lietuvių kalba. Į lietuvių kalbą buvo verčiami Ketverių metų seimo nutarimai, išversta, bet nesuspėta išspausdinti 1791 05 03 Konstitucija (J. Tumelio vertimas paskelbtas 1978). Lietuviškai į krašto gyventojus keliuose atsišaukimuose kreipėsi sukilimo vadovybė. Lietuvių dainas dainuodavo J. Jasinskio vedami sukilėliai. Į lietuvių kalbą išverstas Šv. Jono bažnyčioje 1794 04 20 pasakytas gedulingas M. P. Karpavičiaus pamokslas buvo išspausdintas ir garsiai skaitomas bažnyčiose, viešose vietose ir kariniuose daliniuose.
17 a. viduryje panaikinus vasalinę priklausomybę Prūsija galėjo greičiau modernizuoti gyvenimo įvairias sritis, anksčiau perimti naujus kultūrinės veiklos modelius ir kūrybinės raiškos būdus. Prūsijoje anksčiau nei Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje atsirado lietuviška pasaulietinė literatūra, Šviečiamajame amžiuje parašyta reikšmingų grožinės literatūros kūrinių ir lietuvių kalbos veikalų. Lietuvių raštijos leidybos srityje daug nuveikė žinomiausias 18 a. Prūsijos pamokslininkas Karaliaučiaus universiteto profesorius, Prūsijos generalinis superintendentas J. J. Quandtas, kuris, 1721 karaliaus paskirtas vyriausiuoju rūmų pamokslininku, rūpinosi svarbiausių religinių raštų vertimu į lietuvių kalbą. J. J. Quandto iniciatyva išleisti Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Chr. Langhanseno (1660–1727) pamokslai (Trumpas ir prastas išguldimas vissų nedelės ir šventu dienu Evangeliu klausimais ir atsakimais sutaisytas ir iš vokiškos i lietuviška kalba perstatytas apie 1733 į lietuvių kalbą vertė P. Ruigys, pataisytas vertimas 1750 41902), lietuviškoms parapijoms išleistas giesmynas (Įsruties vyskupo J. Berento parengta Išnaujo perveizdėtos ir pagerintos giesmių knygos, kurruse brangiausios senos ir naujos giesmes surašytos, Dievui ant garbės, ir Prusų karalysteje esantiems lietuvininkams ant dušu išganimo, podraug su maldų knygomis, kurruse ne tiktai senos, bet ir naujos maldos randamos yra 1732, vėliau buvo redaguojamas ir perspausdinamas iki 20 a. vidurio; vokiška pratarmė J. J. Quandto, lietuviška – J. Berento, lietuvių istoriografijoje knyga dar vadinama Kvanto–Berento giesmynu), lietuvių bažnyčioms skirtas oficialus apeigynas (J. Berento išversta Davadnas pamokinnimas kaipo vissi Lietuvoje po maloningiauso Prusu karalum essantieji kunnigai kaip Dievo tarnai tur elgtis noredami šventą klebonu urėdą viernay išpildit 1730), pirmasis visos Biblijos leidimas (suburta vertėjų grupė, jai vadovavo J. Berentas ir buvęs Lietuvių kalbos seminaro Karaliaučiuje vadovas P. G. Milkus, apie 1692–1753, lietuviška pratarmė J. Berento, vokiška pratarmė J. J. Quandto, joje apžvelgta 16–18 a. lietuviškų Biblijos vertimų istorija; išspausdinta 1735 21755 Karaliaučiuje). Iki 18 a. vidurio J. J. Quandto ir kitų pastangomis lietuvių raštija perėmė visus pagrindinius religinės literatūros žanrus.
K. Donelaičio poemos Metai pirmojo leidimo (1818, išleido M. L. Rėza) antraštinis lapas
J. J. Quandto mokinys K. Donelaitis – vienas reikšmingiausių lietuvių literatūros rašytojų. Jis sukūrė originalų, analogų pasaulio literatūroje neturintį metrotoninį hegzametrą, pagrįstą antikinės metrinės ir lietuviškosios toninės eilėdaros principais, ir juo parašė 6 pasakėčias ir 4 giesmių poemą Metai (apie 1765–75, išspausdinta 1818). Metai – originalus grožinės literatūros kūrinys, turintis sąsajų su to meto Europos literatūros tendencijomis (gamtos ir žmogiškosios prigimties aukštinimas, kaimo ir valstiečių buities vaizdai, civilizacijos ar krikščionybės nepaliestų egzotiškų bendruomenių gyvenimo tematika, antikinės literatūros sekimas ir kita), jam būdinga lyrinė, didaktinė, satyrinė raiška. Poemoje aprašytas žemiausias visuomenės sluoksnis (laisvų ir nelaisvų valstiečių lietuvininkų gyvenimas ir metinis įprastinių darbų ciklas), kiekvienas herojus (būras) įkūnija kurią nors filosofinę etinę autoriaus nuostatą.
Meniškai vaizduojamas būrų gyvenimas sudaro Dievo globojamos, gaivalingos gamtos prieglobstyje gyvenančios, tradicinėmis krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujančios, lietuviškai kalbančios gyvos bendruomenės (Vyžlaukio) vaizdą, kuris turėjo pranašiškos reikšmės visam 19 amžiui. Metų meninio pasaulio ypatybės ir kai kurios jų pasirodymo aplinkybės (kultūros sklaidos specifika į Rusijos imperiją patekusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje) lėmė greitą K. Donelaičio kūrybos sklaidą Lietuvoje. 1818 M. L. Rėzai pirmąkart išleidus Metus, K. Donelaitį įvertino S. Daukantas, S. Stanevičius ir kiti kūrėjai, vadinamieji mokytieji žemaičiai. 1824 pasirodžius K. Donelaičio pasakėčioms, S. Stanevičius sukūrė savų pasakėčių (išspausdinta 1829 kartu su K. Donelaičio). Nuo šių ir kai kurių kitų beveik vienu metu parašytų ir pasirodžiusių kūrinių (A. Klemento lietuviškų eilėraščių rinkinys Donis pridera, parašytas 1811, A. Strazdo eilėraščių rinkinys Giesmės svietiškos ir šventos, išspausdintas 1814, D. Poškos lietuviški eilėraščiai ir poema Mužikas Žemaičių ir Lietuvos, parašyta apie 1816–25) prasidėjo 19 a. tikrosios (sensu stricto) lietuvių literatūros istorija.
P: Senoji Lietuvos literatūra 20 kn. Vilnius 1992–2005. L: J. Lebedys Senoji lietuvių literatūra Vilnius 1977; V. Zaborskaitė Trumpa lietuvių literatūros istorija Vilnius 2000; E. Ulčinaitė, A. Jovaišas Lietuvių literatūros istorija: XIII–XVIII amžius Vilnius 2003.
2698