Šviečiamójo ámžiaus literatūrà, 18–19 a. Europos grožinė literatūra, skleidusi Šviečiamojo amžiaus epochos idėjas. Būdinga idėjinis kryptingumas, švietėjiški ir auklėjimo tikslai, filosofiškumas, publicistiškumas, etinių ir visuomeninių vertybių teigimas. Pagrindinės srovės – klasicizmas, rokokas, sentimentalizmas, preromantizmas. Šviečiamojo amžiaus literatūra pradėjo formuotis Prancūzijoje: nuo 1746 D. Diderot ir J. Le R. d’Alembert’as leido Enciklopediją, arba Aiškinamąjį mokslų, menų ir amatų žodyną (35 t. 1751–80), J.‑J. Rousseau išplėtojo žmogaus socialumo (civilizacijos) ir natūralumo (gamtos) dermės, politinės ir asmenybės laisvės sampratą. Suklestėjo Didžiojoje Britanijoje: buvo sukurtas (daugiausiai J. Addisono ir R. Steele’io pastangomis) švietėjiškos spaudos modelis (informaciniai, didaktiniai, moksliniai, literatūriniai, pramoginiai žurnalai), visuose leidiniuose spausdinta literatūros kūrinių, plėtojosi romanas (D. Defoe, J. Swiftas), formavosi literatūros kritika (A. Pope’as). 18 a. 6–8 dešimtmetyje Vokietijoje kilo sąjūdis Audra ir veržimasis (švietėjiško racionalizmo ir didaktizmo priešprieša), daug prisidėjęs prie literatūros estetinių nuostatų kūrimo, jos meniškumo. Vėlyvojo laikotarpio šviečiamoji literatūra reiškė socialines (P.‑A. de Beaumarchais), Rusijoje – revoliucines (dekabristai, A. Radiščevas) idėjas. Šviečiamojo amžiaus laikotarpiu ištobulintas romano žanras – susiformavo satyrinis (J. Swiftas), filosofinis (Voltaire’as), autobiografinis (J.‑J. Rousseau), auklėjamasis (J.‑J. Rousseau, O. Goldsmithas, J. W. Goethe’s Vilhelmo Meisterio mokymosi metai 4 dalys 1795–96) romanas, buvo patobulintas pikareskinis romanas (A. R. Lesage’as, H. Fieldingas). Plėtoti smulkiosios prozos ir poezijos žanrai (satyrinis apsakymas, filosofinė pasaka, esė, feljetonas, pasakėčia, odė). Susiklostė nauja literatūros srovė – sentimentalizmas, jai priskiriamų romanų parašė J.‑J. Rousseau, L. Sterne’as, J. W. Goethe (Jaunojo Verterio kančios 1774). Atsirado naujo tipo pagrindinis veikėjas – nekilmingas miestelėnas (H. Fieldingas), apsukrus tarnas (P.‑A. de Beaumarchais), pradėti naudoti tautosakos motyvai. Pagrindinis veikėjas nuo švietimo idėjų reiškėjo – dorybingos, vienybę su gamta išgyvenančios, kuriančios, pasaulį keičiančios asmenybės (D. Defoe, J.‑J. Rousseau personažai) evoliucionavo iki realistiško veikėjo – prieštaringų jausmų, sudėtingo vidinio pasaulio žmogaus (L. Sterne’o, F. Schillerio, J. W. Goethe’s personažai). Švietimo epochos idėjiniai ir meniniai ieškojimai apibendrinti J. W. Goethe’s dramoje Faustas (1 dalis 1808, 2 dalis 1832). Šviečiamosios literatūros kūrėjai išplėtojo psichologinę analizę ir parengė dirvą psichologiniam romanui, naujai (romantinei) estetikai, įtvirtino literatūros teorijos pagrindus.
Šviečiamojo amžiaus literatūra Lietuvoje
Lietuvoje Šviečiamojo amžiaus literatūra sietina su 18 a. vidurio švietimo reformomis, katalikybe, tautinės savimonės stiprėjimu; tai paskatino lietuvių raštijos – vadovėlių lietuvių kalba, lietuviškos periodinės spaudos – sklaidą Lietuvoje. Mažojoje Lietuvoje buvo išleista lietuvių kalba gramatikų (P. Ruigio, G. Ostermejerio, K. G. Milkaus), G. Ostermejerio Pirmoji lietuviškų giesmių istorija (1793), pirmasis lietuvių tautosakos rinkinys (1825). Populiariausias to laikotarpio literatūros žanras – pamokslas, jame vyravo pilietiškumo, tėvynės meilės, laisvės temos. 19 a. pradžioje pagausėjo grožinės literatūros kūrinių (1818 išleista ir K. Donelaičio kūryba). Juose skelbtos švietimo idėjos, skatintas tautiškumas, perteikti kaimo gyvenimo vaizdai, žmogaus ir gamtos vienybė (K. Donelaitis, D. Poška, S. Stanevičius, A. Strazdas). Šviečiamosios literatūros bruožai būdingi daugeliui 18 a. pabaigos–19 a. pradžios rašytojų kūrinių (A. F. Šimelpenigio, K. G. Milkaus, M. L. Rėzos, S. T. Valiūno, K. J. Nezabitauskio‑Zabičio, V. Ažukalnio‑Zagurskio, K. Aleknavičiaus, A. Tatarės, M. Akelaičio, M. Valančiaus).
Šviečiamojo amžiaus Lietuvos literatūra
2271