švietmas Lietuvojè Rùsijos impèrijos vadymo mẽtais
Lietuvos švietimo pertvarka pagal 1802–1804 Rusijos švietimo reformą
Lietuvos švietimo sistemos pertvarka pradėta vykdyti pagal 1802–04 Rusijos švietimo reformą. Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo 1795 Lietuvą (1815 ir Užnemunę) prijungus prie Rusijos, švietimo sistema kurį laiką nekito. Po 1802–04 Rusijos švietimo reformos Rusijos imperijoje buvo įsteigtos 6 švietimo apygardos, viena jų – Vilniaus švietimo apygarda, kuriai buvo priskirtos 8 gubernijos – Vilniaus, Gardino, Minsko, Mogiliavo, Vitebsko, Kijevo, Voluinės ir Podolės. Kiekvienai gubernijai nustatytas mokyklų skaičius – po dvi gimnazijas ir kelias apskričių mokyklas (apskrities mokykla). Beveik visos vidurinės mokyklos priklausė vienuolynams (iki 1831 Vilniaus švietimo apygardoje veikė 59 apskrities mokyklos). Vilniaus švietimo apygardos centru tapo Vilniaus švietimo apygardos kuratoriui pavaldus Vilniaus universitetas, kuris tvarkė vidurines, iš dalies ir pradines mokyklas. Lietuvoje veikė šių tipų mokyklos: parapinės mokyklos, apskričių mokyklos, gimnazijos ir aukštoji mokykla (nuo 1803 Vilniaus imperatoriškasis universitetas; jis tapo šalies švietimo, kultūros centru, nuo apytikriai 1820 – viena garsiausių Rytų Europos aukštųjų mokyklų).
Pradinė mokykla (skirta žemesnio luomo vaikams) buvo vienklasė (mokslas trukdavo 2–3 m.) ir dviklasė (4–5 metus). Labiausiai paplitusios buvo vienklasės pradinės mokyklos, kuriose buvo mokoma skaityti, rašyti, aritmetikos, tikybos, žemės ūkio darbų. Dviklasėse pradinėse mokyklose dar buvo mokoma lotynų ir užsienio kalbų, geografijos. Šiose mokyklose mokomoji kalba buvo ir lietuvių (dažniausiai Žemaitijoje), ir lenkų. Pradines mokyklas išlaikė patys valstiečiai, mokytojus parinkdavo dvarininkai. 1804 buvo 154 pradinės mokyklos, daugiausia jų Žemaitijoje.
Vidurinėse mokyklose vyravo Edukacinės komisijos patvirtintos mokymo programos ir vadovėliai, ryškiai atsispindėjo Šviečiamojo amžiaus tautinės idėjos, plačiai dėstyti gamtos ir tikslieji mokslai. Vidurinis mokslas buvo mokamas. Mokomoji kalba – lenkų (mokiniams buvo draudžiama kalbėti lietuviškai). Vidurinė mokykla buvo skirta dvarininkų vaikams, valstiečiai neturėjo lėšų tolesniam vaikų mokslui, trukdė kalbos barjeras, mokyklą valstiečių vaikai galėjo lankyti tik slapčiomis (svetimomis pavardėmis), nes tokius mokinius dvarininkai dažnai gaudydavo ir atiduodavo į rekrutus. Dar sunkiau valstiečių vaikams buvo baigti aukštąjį mokslą. 1813 Vilniaus imperatoriškojo universiteto vadovybei buvo įsakyta reikalauti iš stojančiųjų bajorystės dokumentų. Apskrities mokyklas ir gimnazijas lankė tik berniukai, mergaitės mokėsi pensionuose (pensionas), dažniausiai privačiuose. Jų buvo Vilniuje, Kaune, Šiauliuose (1860 Vilniuje, vėliau ir Kaune, įkurta pirmoji mergaičių 8 klasių vidurinė mokykla su visu gimnazijos kursu).
18 a.–19 a. pirmoje pusėje, be pradinių mokyklų, veikė neoficialios kaimo mokyklėlės, vadinamos bakalorijomis (lietuvių tautinės mokyklos užuomazgos), kuriose valstiečių pasamdytas mokytojas (bakalorius) mokė (dažniausiai lietuviškai) kaimo arba kelių šeimų vaikus rašto. Pamokos vykdavo vienoje erdvesnių kaimo trobų arba bakalorius ėjo per trobas.
19 a. daugiausia Užnemunėje veikė dviklasės realinio profilio, vadinamosios elementarinės, mokyklos (jose gamtos ir tiksliųjų mokslų dėstymas buvo siejamas su praktikos darbais, nebuvo mokoma lotynų kalbos).
Lietuvos švietimo pertvarka pagal 1828 Rusijos švietimo nuostatas
Dominikonų gatvė ir Bajorų institutas Vilniuje (popierius, tonuota litografija, dailininkas Žanas Arno, 1850; Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
Po 1830–1831 sukilimo mokyklų ir švietimo sistema pertvarkyta pagal 1828 Rusijos imperijos švietimo sistemos nuostatas. 1831 panaikinta Vilniaus švietimo apygarda. Vilniaus ir Gardino gubernijos bei Balstogės sritis buvo priskirtos Baltarusijos švietimo apygardai (1836 jos centras iš Vitebsko perkeltas į Vilnių). Sugriežtinta mokyklų biurokratinė kontrolė (vidurinėse mokyklose įsteigti inspektorių etatai, pradines mokyklas kontroliavo švietimo apygardos skiriami prižiūrėtojai). Įvestas mokestis už mokslą, parapinės mokyklos uždarytos, vietoj jų imta steigti valdines su dėstomąja rusų kalba (leista mokyti skaityti lenkiškai), sumažinta vidurinių mokyklų mokymo programa (atsisakyta lenkų kalbos ir literatūros, Lenkijos ir Lietuvos istorijos, gamtos mokslų, nuo 1848 – lotynų kalbos), rusų kalba padaryta mokomąja, pradėta taikyti luominius varžymus (valstiečiams, smulkiesiems bajorams). Vidurines mokyklas imta skirstyti luominiu principu: dalis apskrities mokyklų buvo pavadintos bajorų mokyklomis, dalis – miestiečių mokyklomis (nepilnos vidurinės mokyklos). 1834 Vilniuje įsteigta gimnazija 1839 tapo uždara mokykla – Vilniaus bajorų institutu, kuriame mokytis galėjo apie 100 turtingųjų bajorų vaikų.
Iki 1831 Vilniaus švietimo apygardoje vienuolynų išlaikomos veikė 59, po sukilimo – 22 apskrities mokyklos. 1831 Vilniaus gubernijoje buvo uždarytos 6 (iš 15), Gardino gubernijoje 3 (iš 7) vidurinės mokyklos. 1840 Vilniaus gubernijoje veikė 91 pradinė mokykla.
Kultūros veikėjų iniciatyva kuriant lietuviškas mokyklas
1841 S. Daukanto ir kitų visuomenės veikėjų pastangomis vėl buvo leista privatiems asmenims ir bažnyčioms steigti pradines mokyklėles, kuriose šalia tikybos pradžiamokslio būtų mokoma skaityti lietuviškai (su sąlyga, kad vaikai bus supažindinami su rusų abėcėle). Iš pradžių tokių mokyklėlių buvo nedaug, 1850 vyskupo M. Valančiaus rūpesčiu jų padaugėjo. 1853 Kauno gubernijoje buvo 197 lietuvių pradinės mokyklos (jose nemokamai mokėsi apie 6000 mokinių), 1859 Vilniaus gubernijoje – 36 pradinės mokyklos. M. Valančius rengė ir lietuvių vidurinės mokyklos projektą (1865 carinė valdžia jį atmetė), jo iniciatyva imta rūpintis ir suaugusiųjų švietimu. Lietuvių mokyklos kūrimu, lietuviškais vadovėliais ir lietuviškų knygų leidyba rūpinosi ir kiti kultūros veikėjai. Padaugėjo mokančių skaityti žmonių, kai kuriose Žemaitijos vietovėse mokančiųjų skaityti vyresnių nei 10 m. amžiaus 1852 buvo apie 25 %, 1853 – 30 % (1853 Rietavo dekanate jų buvo 11 296, 1863 – 24 330). 19 a. viduryje ėmė kurtis žemės ūkio (Rietave, Joniškėlyje), piešimo ir muzikos (Vilniuje), muzikos (Rietave, Plungėje, Rokiškyje), medicinos (Vilniuje) ir amatų mokyklos (amatų mokykla). 1832 uždarytas Vilniaus universitetas (liko Medicinos fakultetas, pertvarkytas į Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją, veikė iki 1842, ir Teologijos fakultetas, pertvarkytas į Dvasinę katalikų akademiją, 1842 ji perkelta į Sankt Peterburgą). Po 1842 Lietuvoje neliko aukštosios mokyklos. Šiuo laikotarpiu jaunimas daugiausia studijavo Rusijos ir Lenkijos, 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos ir kitų Europos šalių aukštosiose mokyklose.
Rusifikacijos sustiprėjimas po 1863–1864 sukilimo
Numalšinus 1863–1864 sukilimą sustiprėjo rusifikacija. Uždrausta spauda lotyniškomis raidėmis, įvesta graždanka, pertvarkytos vidurinės mokyklos (nuo 1872 apskrities mokyklos tapo aukštesniojo tipo dviklasėmis pradinėmis miesto mokyklomis žemesniųjų luomo vaikams), uždarytos vienuolynų (Švenčionyse, Kėdainiuose, Telšiuose ir kitur) vidurinės mokyklos, Vilniaus bajorų institutas, vietoj pradinių mokyklų imta kurti valdines rusiškas, vadinamąsias liaudies, mokyklas, uždrausta mokyti lietuvių kalba ir mokytojauti katalikams lietuviams. Katalikai mokiniai turėjo atskiras tikybos pamokas, bet juos vertė melstis prieš klasėse kabančias ikonas, per valstybines šventes jie privalėjo eiti į pamaldas stačiatikių cerkvėse (1897 valdžia atšaukė nutarimą versti katalikus mokinius per šventes eiti į stačiatikių cerkves). Vengdami rusifikacijos daugelis lietuvių mokėsi Rygos švietimo apygardos vidurinėse mokyklose (jose pagrindinė dėstomoji kalba buvo vokiečių): Liepojos, Mintaujos, Rygos gimnazijose, Daugpilio realinėje mokykloje. Vidurinis mokslas buvo sunkiai prieinamas nekilmingųjų ir nestačiatikių vaikams, mokyklas lankyti galėjo tik pasiturinčių tėvų vaikai (daugiau kaip pusė vidurinės mokyklos mokinių buvo dvarininkų ir rusų valdininkų, daugiau kaip ketvirtadalis – miestiečių vaikai), buvo padidintas mokestis už mokslą. 1864 Vilniaus gubernijoje pradinių mokyklų mokytojams rengti įkurta Maladečinos mokytojų seminarija (buvo priimami rusų tautybės jaunuoliai ir stačiatikių tikėjimą priėmę lietuviai, 1874 buvo uždrausta mokytis lietuviams), 1872 Kauno gubernijoje – Panevėžio mokytojų seminarija (1878 imta dėstyti ir lietuvių kalba, kad mokytojai galėtų susikalbėti su atėjusiais į mokyklą mokiniais).
Mokymas lietuvių kalba Užnemunėje
Nuo 1864 Užnemunėje lietuviai galėjo steigti lietuviškas pradines mokyklas ir mokyti gimtąja kalba (lietuvių kalba mokytis skaityti ir rašyti reikėjo iš graždanka spausdintų vadovėlių), rusų ir lenkų kalbos turėjo tik fakultatyvo statusą. Mokyklų steigėjai galėjo pasirinkti mokytojus. Nuo 1867 (atkūrus Varšuvos švietimo apygardą) caro įsakymu šiose mokyklose pradėta dėstyti rusų kalbą kaip privalomąjį dalyką, nuo 1871 – mokyti rusų kalba (lietuvių kalba liko kaip mokomasis dalykas). Veikė Marijampolės, Suvalkų ir Seinų berniukų gimnazijos (jose mokėsi daug valstiečių vaikų). Užnemunėje pradinių mokyklų mokytojus rengė 1866 įkurti Veiverių pedagoginiai kursai, 1872 pertvarkyti į Veiverių mokytojų seminariją. Šioje rusiškoje mokykloje galėjo mokytis ir vietos lietuviai, buvo dėstomas lietuvių kalbos kursas, todėl Veiverių mokytojų seminarija tapo svarbiu naujosios lietuvių inteligentijos rengimo židiniu.
Slaptosios mokyklos
Petro Rimšos skulptūra Lietuvos mokykla 1864–1904 (1914, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Lietuvių valstiečiai priešinosi Rusijos valdžios vertimo į stačiatikybę politikai ir rusifikacijai, dažnai neleisdavo savo vaikų į valdines mokyklas (1868 Kauno gubernijoje veikė 209 pradinės mokyklos, jas lankė tik 5650 mokinių). Jie organizavo slaptąsias mokyklas (išskirtinis reiškinys pasaulio švietimo istorijoje), kuriose jų pačių samdomi mokytojai – daraktoriai – mokė gimtąja kalba. Lietuviški vadovėliai, knygos ir spauda buvo slapta gabenama knygnešių iš Mažosios Lietuvos. Slaptosios mokyklos buvo valdžios persekiojamos (1884–1906 Kauno gubernijoje susektos 223), bet jų sparčiai daugėjo, daugėjo ir raštingų valstiečių (1897 Kauno gubernijos valdinėse mokyklose mokėsi tik 6,9 % mokyklinio amžiaus vaikų, o mokančių skaityti 9–49 m. žmonių buvo 54,2 %). 20 a. pradžioje, kai valdžia ėmė steigti daugiau mokyklų už iždo pinigus, valdinių pradinių mokyklų padaugėjo beveik ketvirtadaliu, 1904 Kauno gubernijoje jas lankė 15,7 %, Vilniaus gubernijoje – 14 % mokyklinio amžiaus vaikų (lietuvių raštingumo lygis buvo vienas aukščiausių Rusijos imperijoje). Aukštąjį mokslą lietuviai įgydavo Maskvos, Sankt Peterburgo, Tartu, Kijevo, Odesos, Kazanės, Varšuvos universitetuose.
Leidimas dėstyti lietuvių kalba po 1905–1907 revoliucijos
Saulės draugijos rūmai Kaune (Kauno apskrities viešoji biblioteka)
Po 1905–07 revoliucijos Rusijoje buvo leista mokyti lietuvių kalba valdinėse pradinėse mokyklose ir kaip neprivalomąjį dalyką dėstyti vidurinėse mokyklose, mokytojauti lietuviams. Šituo leidimu pasinaudojo lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjai, jų iniciatyva buvo kuriamos privačios mokyklos. Daugiausia lietuvių pradinių mokyklų įsteigė katalikiškosios švietimo organizacijos: Kauno gubernijoje – Saulės, Suvalkų gubernijoje – Žiburio. 1907 Žiburio draugija Marijampolėje įsteigė mergaičių gimnaziją mokomąja lietuvių kalba (iki 1914 buvo vienintelė lietuvių vidurinė mokykla). Mergaičių vidurinių mokyklų mokymo programa buvo gerokai siauresnė nei berniukų, neorientuota į studijas aukštojoje mokykloje. 1906 Saulės draugija suorganizavo mokytojų kursus. 1910 oficialiai veikė apie 70 privačių lietuvių pradinių mokyklų. 1907 dviklasė lietuvių pradinė mokykla įkurta ir Vilniuje (Vilniuje, kaip ir visoje Vilniaus gubernijoje, dauguma privačių katalikams skirtų pradinių mokyklų buvo lenkiškos, lietuvių mokyklas čia steigti rūpinosi tik 1913 įkurta lietuvių švietimo draugija Rytas). 1905 Marijampolėje įkurtas pirmasis lietuvių vaikų darželis.
1914 dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė (su žydų mokyklomis) 1620 pradinių, 45 nepilnosios vidurinės, 37 vidurinės mokyklos, kelios specialiosios vidurinės mokyklos, iš viso jas lankė apie 20 % mokyklinio amžiaus vaikų, daugiausia berniukų. Kaimuose veikė ir slaptosios mokyklos (nors ši mokymo forma išliko nelegali, ji nebuvo persekiojama). Mokytojams rengti Naujojoje Vilnioje (dabar Vilniaus dalis) 1914 įkurta mokytojų seminarija (buvo priimti 36 mokiniai). Buvo gautas valdžios leidimas steigti mokytojų seminariją Šiauliuose, bet sutrukdė karas.
L: M. Lukšienė Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. I pusėje Kaunas 1970; Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai Vilnius 1983.
švietimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
švietimas Lietuvoje Pirmojo pasaulinio karo metais
Lietuvos Respublikos švietimo sistema 1918–1940
švietimas Lietuvoje Vokietijos okupacijos metais (1941–1944)
švietimas Lietuvoje sovietinės okupacijos metais (1940–1941 ir 1944–1990)
Lietuvos Respublikos švietimo sistema po nepriklausomybės atkūrimo
lietuviškos mokyklos užsienyje
2271
švietimas Lietuvoje; Lietuvos švietimas