švietmas, edukãcija (lot. educatio), formaliojo ir neformaliojo ugdymo įstaigų sistema ir jų veikla. Tikslas – teikti žinias, formuoti ugdytinių įgūdžius, gebėjimus, juos auklėti.

Švietimo sistema

pradžios mokyklos klasės ekspozicija Šiaulių Aušros muziejuje

Formaliojo švietimo sistemą dažniausiai sudaro priešmokyklinis ugdymas (vaikų darželis, vaikų darželis‑mokykla, bendrojo lavinimo mokyklos priešmokyklinė grupė), pradinis (pradinė mokykla), pagrindinis (pagrindinė mokykla), vidurinis lavinimas (vidurinė mokykla), profesinis mokymas, aukštesnysis mokymas (aukštesnioji mokykla) ir aukštasis mokslas. Neformalusis švietimas tenkina ugdytinių pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius, apima ikimokyklinio ugdymo (vaikų lopšelis, vaikų darželis), kitas vaikų papildomo ugdymo ir suaugusiųjų švietimo įstaigas.

Švietimo raida pasaulyje

Švietimo sistemos ištakos sietinos su 2800–2500 prieš Kristų senovės Egipte, Babilone, Indijoje, Kinijoje, Sirijoje prie valdovų rūmų steigtomis mokyklomis. Vėliau prie šventyklų atsirado žynių arba rūmininkų uždarų mokyklų, šalia jų – ir mokymo įstaigų, kurios rengdavo darbuotojus valstybės ir jos ūkio valdymui (raštininkus, tarnautojus).

Europoje pirmosios švietimo sistemos susikūrė 7–6 amžiuje prieš Kristų senovės Graikijoje (senovės Graikijos švietimas), pagal senovės Graikijos pavyzdį 4 amžiuje prieš Kristų – ir Romoje (senovės Romos švietimas). Švietimas apėmė iš esmės tik laisvuosius piliečius ir atleistinius (daug mokytojų, retorių ir filosofų buvo kilę iš vergų).

Antikines švietimo tradicijas tęsė Bizantija (Bizantijos švietimas ir mokslas). Bizantijos švietimo sistema turėjo įtakos gretimoms Europos valstybėms, Kijevo Rusiai. 8 amžiaus pabaigoje–9 amžiaus pirmoje pusėje švietimo sistemos raidai įtakos turėjo Karolio Didžiojo valdomoje Frankų valstybėje kilęs kultūrinis sąjūdis (Karolingų renesansas). Prie bažnyčių ir vienuolynų imta steigti mokyklas, domėtis pasaulietiniais mokslais. Ankstyvaisiais viduramžiais Vakarų Europos švietimo plėtrą veikė krikščioniškoji ideologija, švietimą tvarkė Bažnyčia, vyravo scholastika, švietimas buvo sunkiai prieinamas neluominiams žmonėms. 11–12 amžiuje įsteigtos pirmosios aukštojo mokslo institucijos (aukštoji mokykla, universitetas) Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, vėliau – Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir kitur.

Valladolido universiteto (įkurtas 1241) pastatas

egzamino dalyviai Afganistano nacionalinėje karo mokykloje (Kabulas, 2010)

Renesanso epochoje švietimas išsivadavo iš Bažnyčios globos. 18 amžiuje–19 amžiaus pradžioje pradėta mokyti daugiau vaikų iš nepasiturinčių šeimų. 1737 Prūsijoje išleistas vienas pirmųjų privalomo mokymo įstatymų – Reguliuojamieji principai (Principia regulativa). Juo mėginta įgyvendinti visuotinį pradinį mokslą 7–14 metų vaikams (mergaitėms ir berniukams). 19 amžiuje beveik visose Vakarų Europos šalyse suformuotos valstybinio švietimo sistemos, priimtas visuotinio privalomo pradinio mokslo įstatymas, Prancūzijoje, Prūsijoje, Rusijoje įkurtos švietimo ministerijos (pirmąja Europos pasaulietine švietimo ministerija laikoma 1773 Abiejų Tautų Respublikoje įkurta Edukacinė komisija). Belgijoje, Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje švietimui vadovavo įvairios žinybos ir religinių bendruomenių organizacijos, Didžiojoje Britanijoje – municipalitetai. Nuo 20 amžiaus vidurio pradėta steigti neformaliojo švietimo institucijos, skirtos tęstinėms suaugusiųjų studijoms.

Apie įvairių šalių švietimo sistemas – straipsniuose apie tų šalių švietimą.

Švietimas Lietuvoje

Apie švietimą Lietuvoje – Lietuvos švietimas.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką