švilpa

švilpos

švlpa, dūdà, vamzdẽlis, vazdis, lietuvių muzikos instrumentas – švilpiamasis ar švilpukinis aerofonas. Išilginė ar skersinė natūrali (be skylučių pirštams) fleita. 60–90 centimetrų ilgio ir 1,5–3 centimetrų skersmens cilindrinio (uosio ar klevo medienos, metalinė švilpa) arba šiek tiek kūgiško (žilvičio, karklo ar drebulės žievės, skudučio stiebo švilpa) kanalo vamzdelis; žievės švilpa kartais sumaustoma iš kelių vamzdelių. Išilginės švilpiamosios švilpos abu galai atviri, švilpukinės – angą pasiaurina trumpas įžambus kaištis. Skersinės švilpiamosios švilpos viršutinis galas aklinas, o per 2–3 centimetrų nuo jo vamzdyje įpjauta ovali švilpimo skylutė, švilpukinės – angą pridaro kaištis su išsikišusiu galu. Švilpa išgaunama iki 10 natūralios gamos garsų (III–XII); pirštu visai ar ne visai uždengus švilpos apatinę angą išgaunama ta pati, tik sekunda ar didesniu intervalu aukštesnė natūralios gamos atkarpa. Žemesnieji garsai tylūs, švelnūs, aukštesnieji – garsesni, šaižesni.

Nuo seno iki 20 a. vidurio Šiaurė rytų Lietuvoje solo (kartais ir ansambliuose su kitais instrumentais) švilpavo įvairias improvizacijas, liaudies dainų (ir talalinių), šokių melodijas. Žymesni švilpų meistrai ir muzikantai: S. Valackas (1834–1926), E. Vadlūga (1902–po 1985). Nuo 20 a. 8 dešimtmečio švilpas dirba A. Karaška (skudučio stiebo, metalines) ir E. Vyčinas (medienos, žievės), E. Virbašius (medienos), jomis griežia kai kurie folkloro ansambliai.

išilginės švilpos: a, b – švilpiamosios, c – švilpukinė; skersinės švilpos: d – švilpiamoji, e – švilpukinė

1352