švikštas, medicininis instrumentas, kuriuo į organizmą švirkščiami vaistai, iš jo ertmių (sąnario) siurbiami skysčiai (pvz., kraujas, pūliai) arba plaunamos žaizdos. Susideda iš vamzdelio su padalomis (vaistams dozuoti), stūmoklio ir tuščiavidurės adatos. Švirkštai be adatų naudojami norint sugirdyti vaistus mažiems vaikams ar gyvūnams, pamaitinti gyvulių jauniklius. Labai ilgai švirkštai buvo daugkartinio naudojimo ir tai didino infekcijų riziką, todėl juos pakeitė vienkartiniai instrumentai. Stikliniai švirkštai kartais tebenaudojami, bet juos kaskart reikia sterilizuoti. Švirkšto mechanizmas vis tobulinamas. Kad vaistus leidžiantis žmogus adatą galėtų nuimti jos neprilietęs rankomis ir išvengtų infekcijos, pradedama naudoti uždara vamzdelinė švirkštimo sistema.
švirkštai
Istorija
Pirmuosius stūmoklinius nosies švirkštus, 1 a. naudotus Romoje, savo veikale Apie mediciną (De Medicina) mini A. K. Celsas. 9 a. Egipto chirurgas Ammaras ibn Ali al-Mawsili naudojo švirkštą su poodine adata, stikliniu vamzdeliu ir siurbtuku, manoma, kataraktai gydyti. Kažką panašaus į šiuolaikinį švirkštą dar 1475 buvo sukūręs italas Marco Gattinaria. Įvairūs eksperimentai buvo aprašyti 1656. 1844 airių gydytojas Francis Ryndas (1811–61) išrado tuščiavidurę adatą, su kuria veną buvo galima pasiekti be pjūvio. Gana modernų poodinį švirkštą 1853 sukūrė škotų gydytojas Alexanderis Woodas (1817–84). Nežinodamas apie jo išradimą tais pačiais metais patogesnį švirkštą išrado ir prancūzų gydytojas Charlesʼis Pravazas. Jo švirkštas buvo metalinis. 1949 australų išradėjas Charlesas Rothauseris sukūrė pirmąjį plastikinį švirkštą.
Francio Ryndo švirkštas
Charles’io Pravazo sukurtas metalinis švirkštas (1853)