svità (pranc. suite – palyda), svarbiausias vietinis litostratigrafinis padalinys, apimantis 2 arba 3 glaudžiai susijusius pluoštus. Kelios svitos sudaro seriją. Svitą sudarantys nuosėdiniai sluoksniai savo sudėtimi skiriasi nuo žemiau ir aukščiau slūgsančiųjų. Svitai būdingas vidinis litologinis vienalytiškumas – uolienų mineralinė ir cheminė sudėtis, struktūra, tekstūra, fosilijų pobūdis. Svitos sluoksnių storis – nuo centimetrų iki kelių kilometrų; būna paplitusi baseine arba jo dalyje, facijų zonoje. Regioninėje geologijoje svita išskiriama pagal litologinius požymius; turi geografinį pavadinimą ir stratotipą.
Svita – genetinis stratonas, susidaręs vienodomis arba vienodai pasikartojančiomis sąlygomis. Svitoje būna vienos litologinės sudėties arba pasikartojančių dviejų ir daugiau skirtingos sudėties sluoksniai, tarp jų – sedimentacinių ir kitų pertraukų. Svitos susidarymo laikas arba amžius visame jos paplitimo plote nebūtinai vienodas, todėl jos ribos būna sinchroniškos ir metachroniškos.
1762