tadžkų kalbà, indoeuropiečių kalbų šeimos iranėnų kalbų šakos pietvakarių grupės kalba. Daugiausia vartojama Tadžikijoje (turi valstybinės kalbos statusą), Uzbekijoje (Samarkando ir Bucharos regionuose; 6,8 mln. kalbančiųjų), Pietų Kirgizijoje, Šiaurės Afganistane, Rusijoje. Skiriamos 4 pagrindinės tarmės: šiaurės, vidurio, pietų, pietryčių. Literatūrinė kalba paremta šiaurės tarme. Artima persų kalbai ir Afganistano dari. Iki 20 a. pradžios laikyta persų kalbos tarme. Tadžikų kalba terminas pradėtas vartoti 20 a. 2 dešimtmetyje. Tadžikų kalba nutolo nuo Afganistane ir Irane vartojamos persų kalbos dėl valstybinių sienų ir rusų kalbos įtakos. Irano ir Afganistano gyventojai, kurių gimtoji kalba persų, lengvai supranta tadžikų kalba. Anksčiau vartotas arabų (persų) raštas (seniausi rašto paminklai iš 9 a.), 1936 pereita prie lotyniškojo rašto, nuo 1939 vartojama kirilika (iš viso 35 raidės). 21 a. pradžioje Tadžikijoje svarstoma galimybė grįžti prie arabų rašto. Tadžikų kalba fleksinė, analitinė. Turi 6 balsių ir 24 priebalsių fonetinę sistemą. Kirtis fiksuotas, dažniausiai yra galiniame žodžio skiemenyje. Vardažodis neturi gramatinių giminės ir linksnio kategorijų. Veiksmažodžiui būdingos skaičiaus (vienaskaita, daugiskaita), nuosakos (5), laiko, veikslo, asmens gramatinės kategorijos. Turi skolinių iš uzbekų, rusų, arabų kalbų. Būdinga sakinio struktūra – SOV (veiksnys–papildinys–tarinys). Biblija išversta 1992.
85