Tafto ir Hartley įstatymas

Tafto ir Hartley įstatymas (Taft‑Hartley Act, Tãfto ir Hártlio įstãtymas), Jungtinių Amerikos Valstijų 1947 įstatymas, leidžiantis valstybinėms įstaigoms kontroliuoti profsąjungas. Pavadintas pagal senatoriaus R. A. Tafto ir Atstovų Rūmų nario F. Hartley pavardes. Įpareigojo profsąjungas kasmet Darbo žinybai teikti informaciją apie savo finansinę ir organizacinę veiklą, prezidentui suteikė teisę tam tikrais atvejais atidėti streiką 80 dienų, teismams – nutraukti streiką, įpareigojo prieš 60 dienų įspėti apie streiką įmonės savininką ir specialią valstybės tarnybą, paskelbė neteisėtais politinio solidarumo, valstybės tarnautojų ir kai kuriuos kitus streikus. Tafto ir Hartley įstatymas pakeitė 1935 Darbo santykių įstatymą (vadinamąjį Wagnerio aktą), kuris buvo priimtas vykdant prezidento F. D. Roosevelto inicijuotą Naujojo kurso politiką. 1959 Tafto ir Hartley įstatymą papildė Landrumo ir Griffino įstatymas.