Tãifų karalỹstės, musulmonų valdomoje Ispanijoje 11 a. gyvavę emyratai.
Susikūrė po pilietinio karo, dažniausiai etniniu principu susiskaldžius Kordobos kalifatui. 1009–91 buvo 23 muladų (Ispanijoje gimusių musulmonų), berberų, arabų ir slavų kraštų samdinių ar buvusių vergų gyvenamos Taifų karalystės. Jų valdovai nesiekė musulmonų vienybės ir išsiskyrė prisitaikėliška politika: varžydamiesi vieni su kitais lengvai sudarydavo sąjungas su kitatikiais – krikščioniškų arba Šiaurės Afrikos musulmoniškų valstybių karaliais, todėl tapdavo lengvu Šiaurės Ispanijos krikščioniškų valstybių grobiu. Leono ir Kastilijos karalius Alfonsas VI Drąsusis nukariavo Badajozą, Toledo, Saragosą, o Seviliją privertė mokėti duoklę.
Taifų karalystėse klestėjo islamiška kultūra. Mėgdžiodami Kordobos kalifus Taifų karalysčių valdovai rėmė poetus, skatino filosofijos, gamtos mokslų, matematikos studijas. Alfonsui VI Drąsiajam 1085 užėmus Toledo, keli Taifų karalysčių valdovai kreipėsi pagalbos į Almoravidus, kurių vadas Jusufas ibn Tašufinas įsiveržė į Ispaniją ir 1086 Zalacos mūšyje sumušė Alfonso VI Drąsiojo kariuomenę, vėliau 1088 grįžo į Ispaniją, 1090–91 pajungė Taifų karalystes ir suvienijo musulmonišką Ispaniją. Paskutinė taifa – Granados emyratas – gyvavo iki rekonkistos pabaigos (1492).
taifa; taifos