táikomoji kalbótyra, tarpdalykinis mokslas, apimantis daugelį disciplinų, tiriančių kalbą ir jos sąsajas su visuomene, kultūra, psichologija. Sieja kalbotyrą, sociologiją, psichologiją, pedagogiką, antropologiją, kultūrologiją, literatūrologiją, informacijos teoriją ir kitus mokslus. Taikomoji kalbotyra plėtoja teorinius kalbos ir kalbos vartosenos specifinius modelius. Teoriniai modeliai taikomi praktiniams su kalba susijusiems uždaviniams spręsti, pavyzdžiui, kalbų mokymo programoms kurti, kalbos terapijai, teismo ekspertizei, kalbų politikai. Taikomoji kalbotyra nuo teorinės kalbotyros skiriasi tuo, kad į kalbą žiūri ne kaip į abstrahuotą, idealizuotą autonomišką ženklų sistemą, bet kaip į kalbinę elgseną, kodą, vartojamą visuomenės narių sąveikai realiame gyvenime. Taikomosios kalbotyros tyrimai apima kalbų mokymą, mokymąsi, kalbos įsisavinimą, vertimą, kalbų politiką ir vadybą, psicholingvistiką sociolingvistiką, etnolingvistiką, ekolingvistiką, teismo lingvistiką, gestotyrą, dalykines kalbas, kalbinį kraštovaizdį, klaidų analizę, testavimą ir kitas disciplinas. Taikomoji kalbotyra kaip atskiras mokslas susiformavo 20 amžiaus viduryje Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pirmieji tyrinėtojai (P. Corderis, J. Trimas, Chr. Brumfitas, H. Widdowsonas) daugiausia domėjosi svetimųjų kalbų mokymo ir išmokimo problemomis.
Lietuvoje taikomosios kalbotyros pradžia (1990) siejama su Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros įkūrimu; tyrinėtojai: J. Pribušauskaitė, M. Ramonienė, L. Vilkienė, I. Dabašinskienė, R. Marcinkevičienė, L. Kalėdienė (iki 2006 Grumadienė), A. Lichačiova ir kiti.
1625