taikos šalininkų judėjimas

taikõs šaliniñkų judjimas, 20 a. antros pusės tarptautinis judėjimas.

Tikslai

Judėjimą inicijavo ir finansavo SSRS bei Pasaulinė taikos taryba. Oficialus tikslas – išsaugoti taiką ir riboti militarizmą. Taikos šalininkų judėjimo dalyviai daugiausia buvo vadinamosios socialistinės šalys, kitų šalių komunistų ir darbininkų partijos, nacionalinio išsivadavimo judėjimai. Šio judėjimo veiklos viena svarbiausių krypčių – remti Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos tautų nacionalinio išsivadavimą, siekti panaikinti neokolonializmą ir rasizmą. Judėjimas naudotas menkinti NATO iniciatyvas, skaldyti Vakarų šalių iniciatyvas konsoliduojant jėgas prieš užslėptus SSRS agresijos siekius (pvz., Afganistane).

moterų protesto žygis prieš Vietnamo karą (Berkeley, 1966 02 23)

Organizacijos

Pirmosios taikos šalininkų judėjimo organizacijos 1948–49 susikūrė Italijoje, Japonijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, SSRS. Prie jų prisijungė Pasaulinė profsąjungų federacija, Tarptautinė demokratinė moterų federacija, Pasaulinė demokratinio jaunimo federacija ir kitos tarptautinės organizacijos.

Veikla

1949 taikos šalininkų I pasauliniame kongrese Paryžiuje ir Prahoje priimtas Taikos gynimo manifestas, išrinktas Pasaulinio taikos šalininkų kongreso nuolatinis komitetas (nuo 1950 Pasaulinė taikos taryba). 1950 kampanija raginta uždrausti branduolinį ginklą. Taikos šalininkų II pasauliniame kongrese Varšuvoje (1950) visų šalių vyriausybėms pasiūlyta priimti taikos gynimo ir karo propagandos draudimo įstatymus. 20 a. 6 dešimtmetyje socialistinėse šalyse tokie įstatymai buvo priimti. SSRS Taikos gynimo įstatymas (1951) skelbė, kad karo propaganda kaltinami asmenys bus teisiami kaip karo nusikaltėliai. 1968 10 daugelyje šalių vyko taikos šalininkų judėjimo inspiruotos demonstracijos ir mitingai prieš Jungtinių Amerikos Valstijų veiksmus Vietnamo kare (1964–73). SSRS 1991 suirus taikos šalininkų judėjimo veikla faktiškai nutrūko.

taikos šalininkų demonstracija Dortmunde (1973 09 15)