Tailándo istòrija
Priešistorė
Tailando šiaurės vakaruose aptikti uolų piešiniai datuojami 10 000 prieš Kristų. Apie 9000 pr. Kr. daugelyje Tailando vietų pradėta maistui vartoti javus ir juos tikslingai auginti. Laikinas gyvenvietes keitė nuolatinės, atsirado keramika. 9000–5500 pr. Kr. Hoa Binho medžiotojų kultūros pėdsakų aptinkama vadinamojoje Dvasių uoloje Pangmaphos rajone. Vang Bhodi gyvenvietėje Vakarų Tailande (4500–3000 pr. Kr.) uolose ir upių pakrantėse aptikta daug akmeninių įrankių, Ban Čiange, Nonghano rajone, – neolito, bronzos ir geležies amžiaus kapaviečių ir metalo dirbinių (nuo 2100 pr. Kr., seniausi Tailande). Geležinių įrankių atsiradimas (nuo 1700 pr. Kr.) keitė žemės ūkį ir visuomenės struktūrą (geležies amžiaus gyvenvietės Non Nok Tha Rytų Tailande (1420–50 pr. Kr.), Ong Ba uola (310–150 pr. Kr.), Ban Don Ta Phet (24 pr. Kr. –276 po Kr.) Vakarų Tailande. Paskutiniais amžiais prieš Kristų ir pirmais amžiais po Kristaus Menamo upės slėnio pietinėje dalyje ir Siamo įlankos pakrantėje įsikūrė monai.
Seniausios valstybės
Seniausia Indokinijos valstybė Funanas (1–6 a.) apėmė ir pietines dabartinio Tailando žemes. Funanui suirus Tailando teritorijoje atsirado kelios savarankiškos valstybės, kiekviena kontroliavo savo prekybos kelią. Siamo įlankos šiaurės vakaruose 3 a. susikūrė Diansunio (vietos kalba – Panpanio) valstybė, kuri tapo Funano vasalu. Pirma Diansunio pasiuntinybė Kinijoje veikė 5 a. pirmoje pusėje; po 635 ši valstybė galimai tapo monų Dvaravačio valstybės vasalu. Dvaravatis susikūrė 1 a. Centriniame Tailande, Mekongo baseine, kurį laiką buvo nukariautas Bapnomo, 6 a. tapo nepriklausomas, pamažu plėtė savo teritoriją į rytinę Menamo pakrantę, vėliau prijungtos centrinės Malakos pusiasalio teritorijos. Valstybė nebuvo centralizuota, nebūta vieningos teritorijų, maisto atsargų, finansų kontrolės. Vyravo budizmas, sostinė Nakhonpathomas buvo religinio kulto centras. Dauguma gyventojų buvo žemdirbiai, atvykėliai negaudavo lygių teisių ir sudarė priklausomą sluoksnį; būta ir vergų. Kilmingieji turėjo privilegiją dėvėti papuošalus ir šilkinius drabužius, naudotis žirgais ir drambliais. Valdovas turėjo patarėjų, vietinė valdžia – autonomines administracines įstaigas. 8 a. Dvaravatis ėmė silpti dėl nuolatinių kovų su šiauriniu kaimynu Hariphunčai. Apie 1000 Dvaravačio sostinę užėmė Tambralingo valstybė (susikūrė 7 a., buvo Dvaravačio vasalas, nuo 8 a. priklausoma nuo Šrividžajos); vėliau Dvaravatis per dinastinę santuoką pateko į Khmerų imperijos sudėtį. 12 a. monams du kartus trumpam pavyko atgauti savarankiškumą, bet khmerai vėl primetė savo valdžią (vėliau monai buvo asimiliuoti tajų).
Tailando pusiasalio pietuose ir dabartinio Kedacho teritorijoje Langkasukos valstybė galimai susikūrė jau pirmaisiais amžiais po Kristaus (515 datuojama Langkasukos valdovo pasiuntinybė pas Kinijos imperatorių). 8 a. Langkasuka tapo priklausoma nuo Šrividžajos. Kanduli valstybė užėmė vakarinę Tailando įlankos pakrantės dalį. Nuo 13 a. į Indokinijos pusiasalio vakarus plūdo Pietų Kinijos etnosams artimų tajų migracinė banga, kuri asimiliavo kitus etnosus. Tajai įsivyravo Sukhothajuje (1238–1438) ir Ajuthajoje (Ajutijoje). Tailando šiaurėje 13 a. pabaigoje–1558 gyvavo Lanos valstybė.
Pradedant 13 a. tajų gentys kaimyninių šalių vadintos bendru Siamo vardu. Tradiciškai laikoma, kad pirmą kartą šis vardas pavartotas 1238 Angkoro šventyklos bareljefo užraše, kur Siamu (sanskritu Sama – auksinis, geltonas, juodas) vadinti Khmerų imperijos valdovo Surjavarmano II samdiniai.
Mahathato vatas Sukhothajuje (14 a.)
Phra Sisanpheto vatas Ajuthajoje (15 a.)
Ajuthaja. Karai su Birma
Ajuthaja (1351–1767) susikūrė Menamo, antros didžiausios Indokinijos pusiasalio upės, baseine. Vyraujančia religija tuomet buvo budizmas, valdovas laikytas dvasiniu tėvu. Pirmieji gyventojai buvo monai, nuo 13 a. čia apsigyveno tajai. 1355 įstatymiškai uždrausta vergų vagystė ir laisvų gyventojų vertimas vergais, 1360 pirmasis valdovas Ramathibodis I visą žemę paskelbė valdovo nuosavybe, 1376 gyventojai suskirstyti į dešiniuosius (karius) ir kairiuosius (piliečius). Žmonių priklausymą kuriai nors visuomenės kategorijai lemdavo valdovo leidimas asmeniui užsiimti vienokia ar kitokia veikla. 1378 Ajuthajos vasalu tapo Sukhothajus (1438 prijungtas). Valdant Boromotrailokanatui (1448–88) sukurta 7 pakopų hierarchinė sistema saktina. Privilegijuotą sluoksnį sudarė paveldima aristokratija (valdovo klanas), t. p. sostinės elitas (traktun) ir aukščiausia valdininkija (kunnang), pasiturintys valstiečiai. Pagrindinė žemdirbių masė prai buvo asmeniškai laisvi. Vergai dasa priklausė pasauliečiams, kha ar phra – vienuolynams. Kitaip negu Dvaravatyje, Ajuthajos sostinė buvo politinis, ekonominis ir karinis valstybės centras (kiti miestai – Lopburis, Supanburis, Pra Patomas). Tarptautiniuose santykiuose svarbiu kaimynu buvo Mingų imperija, su kuria palaikyti nuolatiniai diplomatiniai santykiai. Ajuthaja ne kartą nesėkmingai mėgino prisijungti Malakos pusiasalį. Kinai turėjo ten savo karinę bazę ir negalėjo sau leisti ją prarasti.
Ramathibodis II (1491–1529) 1511 pirmą kartą užmezgė diplomatinius santykius su Europos valstybe – Portugalija. Ajuthajoje buvo įkurta krikščioniškoji misija ir bažnyčia. Portugalai t. p. buvo patarėjai Ajuthajos kariuomenėje, tiekė jai šaunamuosius ginklus, išmokė gaminti patrankas. Tuo pačiu metu atsirado valstybinė finansų sistema (piniginis vienetas tikalis), eksportuotas alavas, švinas, mediena, dramblio kaulas, kailiai. Įvykdyta karinė reforma, gyventojai buvo suskirstyti pagal amžių ir registruojami valstybės registre. Šalis turėjo šešias administravimo įstaigas: dvaro, iždo, užsienio santykių, prajų (žemdirbių) registravimo, pietinių provincijų, šiaurinių provincijų. Valdant Pračajui (1534–46) nesėkmingai mėginta užkariauti šiaurinį kaimyną Čiang Majų.
Valdant Mahai Čakrapatui (1549–69) 1549 prasidėjo Ajuthajos ir Sukhothajaus kovos su Birma. 1569 pralaimėjusi Ajuthaja tapo priklausoma nuo Birmos. 1584 uparadža (antrasis valdovas) Naresuamas paskelbė Ajuthajos nepriklausomybę, 1593 dramblių kautynėse įveikė Birmos sosto įpėdinį Mingi Sva (šis žuvo). 1593–94 Ajuthaja užėmė rytines Birmos teritorijas ir kai kuriuos miestus, 1599 jos vasalu tapo Čiang Majus. 1613 Birma atsiėmė Ajuthajos užimtas Taninthajaus žemes, pagal 1618 taiką Birmai atiteko Lana, Ajuthajai – Taninthajus. 1662–64 Ajuthajos valdovas Narajus mėgino atgauti Laną, tačiau kovos nedavė pranašumo nei vienai pusei, sudaryta taika be teritorinių pokyčių. 17 a. pradžioje Ajuthajos teritorija buvo didesnė negu iki karų su Birma.
Naresuamas kaunasi su Birmos sosto įpėdiniu Mingi Sva (17–18 a. Siamo dailininko piešinys)
Valdant Ekatotsaratui (1605–20) ir Songtamui (1620–28) stabilizavosi vidaus padėtis, kaimų seniūnų (kunų) padėtis sutvirtėjo, tai užtikrino gyventojų mobilizavimą karui ir viešiesiems darbams. Ajuthajoje apsigyveno užsienio prekybininkų (arabų, japonų ir kitų). 1604 olandams leista atidaryti prekybos faktoriją. 1608 į Nyderlandus atvyko pirmoji tajų pasiuntinybė. 1624 į valdžią Tailande atėjo nauja dinastija. Prasat Tonga (1628–56) ir Narajus (1656–88) išlaikė užimtas teritorijas, vėliau Ajuthajos valdovai susidūrė su separatizmu. 1687 Prancūzija nusiuntė į Ajuthają pasiuntinybę, vadovaujamą Simono de la Loubèreʼo, kuri sudarė prekybos sutartį. Kitais metais prancūzai atsiuntė karinę ekspediciją, tačiau prasidėjus sukilimui Narajus buvo nuverstas, europiečiai priversti pasitraukti. Narajaus pusbrolis Phra Phetrača (1689–1703) pradėjo paskutinę Ajuthajos dinastiją. Jis buvo prieš bet kokias sąjungas su užsieniečiais ir uždraudė jiems įžengti į šalies teritoriją. 18 a. visuomenės struktūra tapo sudėtingesnė, gausiausia kategorija liko prajai. Pirmiausia buvo atkurta prekyba su Kinija. Mirus Patračo vaikaičiui Taisrai (1709–33) ir pradėjus valdyti jo broliui Boromakotai (1733–58) šalyje kilo pilietinis karas, kinai mėgino surengti politinį perversmą, bet Boromakotai pavyko išsilaikyti.
Siamo pasiuntiniai pas Prancūzijos karalių Liudviką XIV (medžio raižinys, 1686, dailininkas Nicolas de Larmessin, Cognacqo muziejus Île de Ré)
18 a. viduryje valstiečių padėtis pablogėjo, plito banditizmas. Boromakoto įpėdinis Ekathatas (1758–67) ėmėsi prekybos skatinimo priemonių. Tuo pat metu Birma vėl mėgino užkariauti Ajuthają, 1767 užimta ir sudeginta sostinė. Kovai dėl nepriklausomybės vadovavo Tak Pja provincijos valdytojas Taksinas, 1768 jis įkūrė naują Thonburio valstybę.
Thonburis (1767–1782)
Sostinė Ajuthaja po Birmos užpuolimo buvo sugriauta ir jau negalėjo atlikti sostinės funkcijų, todėl buvo pastatyta nauja sostinė Thonburis. Taksinui dar metus teko kariauti su generolais, nesutinkančiais pripažinti jo valdžios. 1773 Taksinas laimėjo karą prieš Nguenus dėl Pietų Kambodžos, vėliau išplėtė Siamo įtaką į Čiang Majų ir Kambodžą, kuri pripažino Siamo vasalitetą. Taksinas pasižymėjo žiaurumu, save passiskelbė buda ir primygtinai reikalavo jį garbinti; tai prieš jį nuteikė nemažai pavaldinių. 1782 Taksinas, siekdamas nukariauti aplinkines teritorijas, surengė karo žygį, tačiau jam išvykus sostinėje prasidėjo sukilimas. Taksinas turėjo atsisakyti sosto, buvo prievarta įšventintas į vienuolius ir netrukus slapta nužudytas.
Ratanakosinas, arba Siamo karalystė (1782-1939)
Valdovu tapo didelį autoritetą turintis Kambodžos pagrindinės armijos generolas Phraphuthajotfa Čulalokas Čakris, kaip karalius Ramatibodis, arba Rama I, įkurdamas Čakrių dinastiją. 1782 jis perkėlė sostinę į Bankoką. Apie 19 a. vidurį Bankokas tapo dideliu miestu (400 000 gyventojų, dauguma – atvykę kinai, kurie pradėjo kontroliuoti šalies užsienio ir vidaus prekybą. Rama I atkūrė Ajuthajos laikais gyvavusią politinę ir socialinę sistemą. 1785 į šalį vėl įsiveržė Birma ir užėmė šiaurines teritorijas, tačiau kariuomenės vadas Ramos I brolis Uparata laimėjo mūšį prie Kančaburio. Tai buvo paskutinis didelis Birmos įsiveržimas į Tailandą. 1792 Siamas okupavo Luang Prabangą ir užgrobė Laosą ir Kambodžą. Ramos II valdymas (1809–24) pasižymėjo daliniu stabilumu, augo Vakarų įtaka. Britai pakeitė olandus ir portugalus kaip prekybininkai ir politikai. 1821 iš Britų Indijos atvykusi misija pareikalavo panaikinti tarptautinės prekybos ribojimus. Valdant Ramai III (1824–51) britai siekė panaikinti Siamo prekybos monopolį. Kad išvengtų Birmos likimo, Rama III 1926 pasirašė pirmą prekybos sutartį su Vakarais. Šalyje įsigaliojo vieninga mokesčių sistema, panaikinti kai kurie valdovo monopoliai. Siamo prekyba labai išaugo, miestuose padaugėjo užsieniečių. Praturtėjusi valstybė galėjo sustiprinti savo kariuomenę. 1842–45 Siamas laimėjo karą prieš Vietnamą, siekiantį dominuoti Kambodžoje. 1850 Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) nusiuntė į Siamą savo diplomatines misijas ir pareikalavo atleisti jų piliečius nuo prievolės laikytis Siamo įstatymų, panaikinti apribojimus kitų šalių prekybininkams, tačiau šie reikalavimai nebuvo patenkinti.
Rama V apie 1873
Ramos IV (1851–68) formaliai absoliuti valdžia iš tikrųjų buvo apribota, jo pirmieji bandymai modernizuoti Siamo valdymo sistemą nebuvo sėkmingi. 1855 Honkongo gubernatoriaus Johno Bowringo griežtu reikalavimu Siamo valdovo prekybos monopolis buvo panaikintas, Jungtinės Karalystės piliečiai gavo eksteritorinį statusą. Britai vertino Siamą kaip buferinę valstybę tarp britaniškosios Birmos ir prancūziškosios Indokinijos. Rama V (1868–1910) į istoriją įėjo kaip pažangiausias Siamo valdovas. Jam valdant buvo įsteigta Valstybės taryba, pertvarkyta teisinė sistema ir biudžeto valdymas, paskelbta apie greitą vergovės panaikinimą. Reformos tapo įmanomos įvykus šalies valdininkų kartų kaitai – jaunoji karta įgijo išsilavinimą Europoje.
1893 kilo prancūzų įžiebtas teritorinis ginčas; reikalauta Siamo valdomų žemių į rytus nuo Mekongo. 1896–1907 Siamas neteko Laoso ir Kambodžos teritorijų. Ramos V sūnūs tęsė reformas, po kurių absoliutinė monarchija virto modernia tautine valstybe, buvo tiesiama telegrafo linijos, geležinkeliai, Siamo valiuta batas buvo susieta su aukso standartu; Siamas tapo viena iš nedaugelio Indokinijos valstybių, išvengusių kolonizavimo. Rama VI (valdė 1910–25) panaikino poligamiją, įvedė privalomą pradinį mokymą, 1916 įsteigė pirmą aukštąją mokyklą – Čulalongkornos universitetą.
1917 Siamas paskelbė Vokietijai karą ir vienintelis Azijoje išsiuntė karinį ekspedicinį korpusą į Vakarų frontą. Dalyvavimas I pasauliniame kare suteikė Siamui teisę dalyvauti Paryžiaus taikos konferencijoje (1919–20) ir pareikalauti panaikinti 19 a. konvencijas, taip atkuriant visišką politinį savarankiškumą (JAV šias konvencijas denonsavo 1920, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija – 1925). Tačiau Rama VI per mažai rūpinosi vidaus reikalais. Rama VII (1925–41), jaunesnis Ramos VI brolis, paveldėjo finansų sistemos ir vidaus politikos suirutę. Aukščiausioji valstybės taryba, susidedanti iš paties valdovo šeimos narių, nesustiprino jo autoriteto. Netrukus aukštąjį išsilavinimą įgiję tarnautojai ir finansininkai organizavo reformatorišką sąjūdį. Padėtį dar pasunkino 1929 kilusi Didžioji depresija.
Siamo ekspedicinis korpusas Paryžiuje švenčiant pergalę I pasauliniame kare (1919 07 19)
Bankoke prasidėjo neramumai, 1932 valdovas, viešai kreipdamasis į pavaldinius, pažadėjo suteikti konstituciją ir sutiko dalytis valdžia su ministru pirmininku. Tačiau 1932 06 24 Liaudies partija, remdamasi kariuomenės daliniais, įvykdė perversmą (kai kurių vertinimu – revoliuciją) ir paskutinis Čakrių dinastijos atstovas tapo nominaliu valdovu. 1932 12 priimta konstitucija. Pusė parlamento deputatų turėjo būti renkami, kiti skiriami valdovo. 1933 socialinių ekonominių reformų projektas, numatantis žemių nacionalizaciją, valstybės nuosavybę, visuotinę industrializaciją buvo sukritikuotas dešiniųjų ir Ramos VII kaip komunistinis; parlamentas buvo paleistas. 1933 04 02 priimtas vadinamasis antikomunistinis įstatymas, tačiau jis buvo labiau nukreiptas prieš demokratus.
1932 06 24 perversmas
Karininkų grupė, formaliai vadovaujama Phahono Phajuhasenos, 1933 06 20 įvykdė kitą taikų perversmą, Phahonas Phajuhasena tapo ministru pirmininku ir įvedė karinį valdymą. Keliems dešimtmečiams užtikrinta reikšminga kariuomenės įtaka šalies valdymui. 20 a. 4 dešimtmetyje valdantieji siekė stiprinti nacionalinį kapitalą. Atkurta nepriklausoma muitų sistema, denonsuotos Siamui nepalankios tarptautinės sutartys, nacionalizuotos kai kurios užsienio bendrovės. Į valdžią 1938 atėjus karinei biurokratijai atstovaujančiai L. Pibul Songgramo vyriausybei, pažangias ideologines nuostatas keitė pantaizmas – visų tajų tautų suvienijimas po tajų monarcho valdžia; 1939 Siamas pervadintas Tailandu.
Tailandas II pasauliniame kare. Tailando-Prancūzijos karas 1940–1941
1940 pradžioje per derybas su Tailandu Prancūzija sutiko perduoti jam kai kuriuos Prancūzijos Indokinijos pasienio punktus. Vokietijai okupavus 2/3 Prancūzijos teritorijos ir susikūrus Vichy režimo Prancūzijai, jos įtaka kolonijoms labai sumažėjo. 1940 09 Japonijos pajėgos įžengė į Prancūzijos Indokiniją ir ten įkūrė karinių bazių, o tai rodė prancūzų negebėjimą organizuoti pasipriešinimą.
L. Pibul Songgramas tai laikė gera proga atsiimti kadaise prarastas Siamo teritorijas. Prancūzijos kolonijinės pajėgos neviršijo 50 000 žm., turėjo vos 20 pasenusių tankų, jūroje vieną kreiserį ir 4 nedidelius karo laivus, 100 karo lėktuvų. Siamo pajėgos (60 000 žm.) nestokojo modernios ginkluotės.
Skaičiumi pranašesnės Siamo oro pajėgos bambardavo Vientianą, Pnompenį ir kitus miestus ir nesulaukė prancūzų pasipriešinimo. 1941 01 05 Siamas įsiveržė į Laoso ir Kambodžos teritorijas. Prancūzai, turėdami tik pasenusią ginkluotę, nesugebėjo ilgai priešintis, Siamas lengvai užėmė Laosą. Admirolas Jeanas Decoux įsakė Prancūzijos karo laivynui plaukti į Siamo įlanką, ten 1941 01 17 prancūzai laimėjo prie Čango salos, 01 24 įvyko didžiausias šio karo oro mūšis, buvo subombarduotas prancūzų oro uostas Angkore, 01 28 bombarduotas Sisophonas. Japonijos vyriausybė ėmėsi taikdario vaidmens; 1941 01 31 paskelbtos paliaubos, 1941 05 09 pasirašyta taikos sutartis. Ginčytinas teritorijas apleido Prancūzijos ir užėmė Japonijos pajėgos. Siamui atiteko Šiaurės Vakarų Kambodža ir Vakarų Laosas. Japonijos įtaka Siame ir Indokinijoje sustiprėjo. L. Pibul Songgramas 1941 10 slapta pažadėjo kartu su Japonijos pajėgomis atakuoti Britų Malają ir Birmą; 1941 12 08 japonai įžengė į Tailandą (po pusantros valandos įvyko Pearl Harboro užpuolimas). Tuo pat metu Tailando vyriausybė derėjosi ir su Jungtinės Karalystės bei JAV vyriausybėmis. W. S. L. Churchillis laiške L. Pibul Songgramui išreiškė Tailando nepriklausomybės palaikymą.
1942 01 25 Tailandas, saistomas pažadų Japonijai, paskelbė karą JAV ir Jungtinei Karalystei, tačiau Tailando ambasadorius JAV Senis Pramotas atsisakė perduoti karą skelbiantį dokumentą Valstybės departamentui. Vėliau tai leido JAV valdžiai neigti buvus karo padėtį tarp JAV ir Tailando. Tailando dalyvavimas II pasauliniame kare apsiribojo produktų teikimu Japonijai ir kelių statyba Birmoje kariaujančioms Japonijos pajėgoms. 1944, stiprėjant antijaponiškoms nuotaikoms, L. Pibul Songgramas pasitraukė iš ministro pirmininko posto. Nauja Tailando valdžia suartėjo su antihitlerine koalicija. Japonijos pajėgos Tailande pasidavė 1945 08 15. Tailandą laikinai užėmė Jungtinės Karalystės kariuomenė. JAV palaikomas, Tailandas palyginti nedaug nukentėjo nuo sankcijų kaip padėjusi Japonijai šalis.
Ramos IX karūnacija (1950 05 05)
1946 01 01 taikos sutartimi Tailandas atsisakė 1941–43 teritorinių aneksijų ir išmokėjo kompensacijas britų kompanijoms. 1946 konstitucija numatė rinkimus į dvejų rūmų parlamentą, daugumą gavo demokratinis Konstitucinis frontas. 1946 06 neaiškiomis aplinkybėmis žuvus Ramai VIII karaliumi tapo jo jaunesnysis brolis Pumiponas Aduljadetas, jis pasivadino Rama IX. Pradėjo veikti Tailando komunistų partija, 1946 12 Tailandas ir SSRS apsikeitė ambasadoriais (diplomatiniai santykiai užmegzti dar 1941 03 12). Po 1947 11 įvykusio karinio perversmo ministru pirmininku vėl tapo L. Pibul Songgramas, komunistų partija ėmė veikti pogrindyje.
1947–1973 metai
Atkūrus ekonomiką sustiprėjo stambaus, daugiausia kinų kilmės, kapitalo pozicijos. L. Pibul Songgramo vyriausybė orientavosi daugiausia į bendradarbiavimą su JAV įvairiose srityse, 1951 uždraudė prekybą su socialistinėmis valstybėmis. 1954 Tailandas tapo karinio politinio SEATO bloko nariu. 1955–57 buvo laikino liberalizavimo laikotarpis. 1954 Ženevos susitarimas dėl Indokinijos (Ženevos susitarimai) sustiprino neutralistines nuotaikas. 1957 vėl įvyko karinis perversmas, Revoliucinio komiteto vadovas Saritas Thanaratas (1959–63) gavo ypatingų įgaliojimų, suimta daugybė žmonių, buvo uždraustos visos visuomeninės organizacijos. Pasirašius gynybos sutartį su JAV 1962 03 Tailande įkurta JAV karinių bazių, iš jų JAV vykdė antskrydžius Laoso, Kambodžos, Vietnamo teritorijose. 1966–72 Vietnamo kare dalyvavo ir Tailando kariuomenė, apie 12 000 žmonių).
L. Pibul Songgramas Niujorke (1955)
1965 01 01 Tailando komunistų partija ėmė formuoti Tailando liaudies išlaisvinimo armiją, kuri pradėjo partizaninį karą prieš Tailando valdžią Šiaurės Rytų Tailande ir Phupono kalnuose. Miestuose prasidėjus represijoms prieš komunistus, šie pasitraukė į miškus. Prasidėjo ir Tailando kariuomenės susidūrimai su Malajos komunistų partijos daliniais Tailando pietuose. 1968 priėmus naują konstituciją ir 1968–71 iš dalies grąžinus politines laisves įvykdytas karinis perversmas, valdžią perėmė Thanomo Kittikačorno vyriausybė (1971–73). Buvo grąžinta karo padėtis, pristabdyta naujos konstitucijos veikimas, paleistas parlamentas, uždraustos politinės partijos. Du trečdalius Nacionalinio susirinkimo sudarė kariškiai. Komunistų pergalės Vietnamo kare fone 1973 po šimtatūkstantinių demonstracijų Bankoke karinė Thanomo Kittikačorno vyriausybė užleido vietą civilių kabinetui, ministru pirmininku tapo Thammasato universiteto rektorius profesorius Sanja Thammasakas, po 1975 rinkimų jis perdavė pareigas Seni Pramotui. Kilo masiniai kairiųjų organizuoti streikai. Nors 1974 priimta nuolatinė konstitucija, netrukus jie įgavo radikaliai kairįjį pobūdį. Tailando komunistų partija faktiškai išėjo iš pogrindžio, įsivyravo profesinėse sąjungose, aktyviai veikė tarp valstiečių ir studentų. Tai sukėlė dešiniųjų jėgų atsakomuosius veiksmus, steigėsi jų organizacijos. Tradiciškai stiprios buvo monarchistinės nuotaikos.
1975 09 19 iš emigracijos į šalį sugrįžus Thanomui Kittikačornui kairieji Tammasato universiteto studentai pradėjo neterminuotų demonstracijų seriją, teatralizuotame vaidinime jie nepagarbiai pavaizdavo princą Vačiralongkorną. Tai pastūmėjo kariuomenę ir dešiniąsias jėgas imtis represijų; 1975 10 06 universitetas buvo apsuptas kariuomenės, į studentus šaudyta (įvairiais duomenimis, žuvo 46–100 žmonių). Ministras pirmininkas Seni Pramotas atsistatydino, 1975 10 08 jo vietą užėmė kraštutinis dešinysis Taninas Kraivičjenas. Netrukus suimta tūkstančiai kairiųjų aktyvistų. Rama IX palaikė perversmą, tai prisidėjo atkuriant sąlyginį stabilumą. Apie 800 studentų prisidėjo prie šiaurėje partizanaujančių komunistų. Kariuomenė pradėjo aktyvius karo veiksmus prieš komunistus, 1977 pradžioje kovų daugėjo, vėliau valdžiai pavyko padėtį stabilizuoti – normalizavus santykius su Kinija kinai liovėsi rėmę Tailando komunistus.
Raida po 1975
Komunistų grėsmei sumenkus tapo įmanomi demokratiniai pertvarkymai, kuriuos 1980–88 įvykdė technokratų vyriausybės vadovas Premas Tinsulanonas, pelnęs monarcho pasitikėjimą. 20 a. 9 dešimtmetyje šalyje sparčiai plėtota pramonė; audiniai, avalynė, kompiuterių dalys tapo pagrindinėmis eksporto prekėmis vietoje alavo, gumos ir ryžių. Buvo skatinamos privačios investicijos, pritraukta užsienio investicijų, kodifikuoti įstatymai, reformuoti teismai, valstybės mokesčių sistema, aktyviai kovota su korupcija, praplėstos demokratinės laisvės, (t. p. ir spaudos). Šalis buvo elektrifikuota, pastatyta naujų kelių, pramonės įmonių, uostų, pradėjo veikti tarptautinis oro uostas. Atsirado modernių gyvenamųjų kvartalų. Sėkmingai derinti įvairūs kovos su kairiaisiais radikalais metodai, palaikyti glaudūs ryšiai su JAV. 1988 valdžią perėmė Nacionalinės partijos lyderis Čatčaja Čunhavana, vyriausybė suformuota iš įvairių parlamentinę daugumą gavusių partijų. Ministras pirmininkas, įtarus jį remiančių karininkų protegavimu bei korupcija, per 1991 02 karininkų grupuotės vado Sučindos Kaprajuno organizuotą perversmą buvo nušalintas, vyriausybės vadovu tapo Ananda Panjaračuna.
Tailando užsienio reikalų ministras Siddhi Savetsila (kairėje) ir Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės sekretorius G. Shultzas pasirašo Mokslo ir technologijų susitarimą (Vašingtonas, 1984 04 13); stovi ministras pirmininkas Premas Tinsulanonas ir prezidentas R. Reaganas
1992 rinkimuose nugalėjusi koalicija ministru pirmininku paskyrė Sučindą Kramprajuną. Tai sukėlė masinius gatvių protestus, per vadinamosios Juodosios gegužės įvykius 1992 05 17–20 žuvo daugiau kaip 50, sužeista apie 200 žmonių. Įsikišus monarchui Sučinda Kraprajunas atsistatydino, vyriausybės vadovu vėl tapo Anandas Panjaračuna. 1992 rinkimus laimėjo Demokratinė partija, ministru pirmininku tapo jos vadovas Čuanas Likphai. Po pralaimėtų 1995 rinkimų jis užleido pareigas konservatyviųjų ir regioninių partijų koalicijos lyderiui Banchanui Sinlala-ačui. Netrukus šis buvo apkaltintas korupcija ir 1996 įvyko pirmalaikiai rinkimai, po kurių vyriausybės vadovu tapo generolas Čavalitas Jongčaijutas, Naujosios vilties partijos lyderis. 1997 Aziją apėmus finansų krizei jis nesugebėjo įgyvendinti efektyvių kontrpriemonių ir turėjo pasitraukti, ministru pirmininku vėl tapęs Čuana Likphajus kreipėsi pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą ir padėtį stabilizavo. 2001 rinkimuose nugalėjo partija Tajai myli tajus, jos vadovas Thaksinas Činavatas sudarė vyriausybę.
2006 09 Thaksinui Činavatui išvykus į Niujorką dalyvauti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijoje, kariškiai surengė perversmą. 2007 12 parlamento rinkimus laimėjo Thaksino Činavato šalininkus sutelkusi Liaudies valdžios partija (veikė 1998–2008); 2008 01 kariškiai perdavė valdžią Samako Sundaravero vadovaujamai vyriausybei; 2008 09 ši vyriausybė buvo nušalinta Konstitucinio Teismo.
Ramos X karūnacija (2019 05 05)
2009 pabaigoje–2010 pradžioje vyko Thaksino Činavato šalininkų susirėmimai su policija ir kariuomene; 2010 05 Thaksinui Činavatui už akių pateikti kaltinimai terorizmu. 2011 parlamento rinkimus laimėjo populistinė partija Už tajus (įkurta 2008); ministre pirmininke tapo viena jos vadovių, Thaksino Činavatos sesuo Jinglak Činavat (pirmoji moteris Tailando vyriausybės vadovė). Nuo 2013 10 vykstant pilietiniams protestams (pirmiausia prieš amnestijos įstatymą, kuris leistų į valdžią sugrįžti Thaksinui Činavatui) 2014 05 23 kariškiai įvykdė valstybės perversmą. Karinės chuntos vadovu ir vėliau ministru pirmininku tapo kariuomenės vyriausiasis vadas Prajutas Čan‑oča. Ramai IX 2016 mirus karaliumi tapo jo sūnus Vačiralongkornas, kuris pasivadino Ramos X vardu.
Nuo 1946 Tailandas yra Jungtinių Tautų, nuo 1997 – Pietryčių Azijos valstybių asociacijos narys. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1993.
R. Syamananda A History of Thailand Bangkok 1986; D. K. Wyatt Thailand: a Short History New Haven 2003; Ch. Baker, P. Phongpaichit A History of Thailand Cambridge 2014, A History of Ayutthaya Cambridge 2017; W. Wongsurawat The Crown and the Capitalists: the Ethnic Chinese and the Founding of the Thai Nation Washington 2019.
1088
Tailando konstitucinė santvarka
Tailando partijos ir profsąjungos
Tailando ginkluotosios pajėgos