tãktika (gr. taktikē), karo meno dalis, apimanti įvairių ginkluotųjų pajėgų rūšių junginių, dalinių ir padalinių mūšio rengimo, vykdymo teoriją ir praktiką. Taktikos teorinė dalis tyrinėja kovos veiksmų dėsningumus, pobūdį ir turinį, kuria kovos veiksmų rengimo ir vykdymo būdus, praktinė dalis apima vadų, štabų ir pajėgų veiklą rengiant ir vykdant kovos veiksmus: nuolat gauti, tikslinti duomenis apie situaciją, priimti sprendimus, skirti užduotis pavaldiems vienetams; planuoti kovos veiksmus, rengti pajėgas kovos veiksmams; vykdyti, remti ir aprūpinti kovos veiksmus ir vadovauti kariniams vienetams. Taktika susijusi su karine operacija ir strategija. Skiriama bendroji, ginkluotųjų pajėgų rūšių ir pajėgų rūšių, specialiųjų pajėgų taktika. Jos raida susijusi su sausumos pajėgų ir karinio jūrų laivyno raida. Su naujomis ginkluotųjų pajėgų rūšimis radosi ir jų taktika. Jų nuostatai išdėstyti kovos statutuose.
Bendroji taktika – bendrojo mūšio kovos veiksmų, jų rengimo teorija ir praktika. Teorija tiria šiuolaikinio bendrojo mūšio dėsningumus, rengimo priemones ir vykdymo būdus; nagrinėja padalinių, dalinių ir junginių kovinį pajėgumą, nustato jų vietą, vaidmenį mūšyje ir tarpusavio sąveiką. Praktinė bendroji taktika apima vadų, štabų ir karinių vienetų veiklą ruošiantis kovos veiksmams ir jų metu. Sausumos pajėgų taktika – bendrosios taktikos pagrindas. Tiria ir kuria bendrojo mūšio rengimo ir vykdymo būdus, apima bendrųjų pajėgų junginių, dalinių ir padalinių, t. p. sausumos pajėgų rūšių ir specialiųjų pajėgų taktiką. Tiria kovos veiksmų rūšis, branduolinių, ugnies ir kitų naikinimo priemonių smūgių svarbą, kuria kariuomenės manevro formas (žygis, kovos rikiuotė), nustato pajėgų rūšių ir specialiųjų pajėgų užduotis, bendro naudojimo būdus ir sąveiką, reikšmę ir vietą bendrajame mūšyje. Nagrinėja puolimo pralaužiant gynybą, persekiojant atsitraukiantį priešą, įveikiant vandens kliūtis, pasitiktinio mūšio rengimo būdus, puolamojo mūšio ypatingomis sąlygomis ypatumus. Tiria gynybos organizavimo ir vykdymo taktinėje grandyje, gynybinio mūšio ypatingomis sąlygomis ir apsuptyje, atsitraukimo ir kitus aspektus, gynybinės, manevrinės, išsklaidytos kovos rikiuotės veiksmų ir kitus taktikos ypatumus, pajėgų judėjimą ir išdėstymą.
Kovos veiksmų taktika daugiausia priklauso nuo ginklų ir kovos technikos raidos. Senovės Graikijos, Makedonijos (iki 4 a. pr. Kr.) ir Romos kariuomenėse naudota didelės smogiamosios galios falanga buvo nejudri, galėjo veikti tik lygioje vietovėje. Falangos sparnai ir užnugaris buvo labai pažeidžiami, juos turėjo dengti raiteliai ir lengvieji pėstininkai. Tiesioginis europietiškųjų divizijų pirmtakas Romos legionas gebėjo veikti bet kokioje vietovėje, buvo manevringas ir galėjo mūšyje vykdyti visokius uždavinius. Išradus paraką ir tobulėjant šaunamajam ginklui 15–18 a. naudota linijinė taktika (pajėgos buvo tolygiai išdėstomos pagal frontą, kovai rikiuojamos į 2–3 linijas po 3–4 eiles, 50–200 žingsnių atstumu tarp jų, buvo stengiamasi kautis šaunamaisiais ginklais). Toks išrikiavimas gerino šaunamųjų ginklų veiksmingumą ir pėstininkų ugnies svarbą, bet kovos rikiuotė buvo nejudri, nebuvo įmanoma ją perrikiuoti ir manevruoti mūšyje. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje linijinę taktiką išstūmė vorų ir išsklaidytos rikiuotės taktika, kai naudota išsklaidytų jėgerių rikiuotė ir linijinių pėstininkų voros, kurias remdavo kavalerija ir artilerija. Linijinė taktika per Septynerių metų karą (1756–63) atsirado Rusijos imperijos kariuomenėje, naudota Prancūzijos revoliuciniuose karuose, Napoleono karuose, 19 a. pradžioje jau vyravo Europos kariuomenėse.
19 a. antroje pusėje kariuomenę apginklavus graižtviniais šaulių ginklais ir artilerija, linijinę taktiką puolime pakeitė šaulių grandžių taktika. Iš pradžių kariai grandyse būdavo susiglaudę, atsiradus greitašaudei artilerijai ir kulkosvaidžiams jie buvo lengvai pažeidžiami. Pirmajame pasauliniame kare taktika apsiribodavo pozicine gynyba, pralaužiant gynybines pozijas – veiksmais taktinėje zonoje. Pėstininkų divizijos gaudavo užduotį per dieną pralaužti tik vieną poziciją. Masiškai naudota artilerija, vėliau – tankai. Antrajame pasauliniame kare iš esmės pasikeitė puolamųjų operacijų pobūdis. Taktinę priešo gynybos zoną dažniausiai pralauždavo pėstininkai, puolimo taktinę sėkmę lemdavo tankų ir mechanizuotieji junginiai. Pėstininkų divizijos per dieną turėdavo pralaužti priešo taktinę zoną (divizijos gynybą), toliau mūšį tęsdavo ir ryžtingai puolimą plėtodavo tankų ir mechanizuotieji junginiai. Tankai atakoje dažniausiai veikdavo kovos linija. Sėkmingus pėstininkų ir tankų veiksmus garantuodavo artilerija. Mūšio ir operacijos sėkmę lėmė glaudi aviacijos, artilerijos, pėstininkų ir tankų sąveika.
20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje atsiradus naujoms ginkluotos kovos priemonėms iš esmės pasikeitė operacijų ir viso karo pobūdis: kovos veiksmai vyksta didelėje erdvėje (žemėje, ore, jūroje ir kosmose), didėjo jų dinamiškumas, manevringumas ir sparta; jie galimi naudojant branduolinius ar tik įprastinius ginklus. Iš esmės pasikeitus ginkluotųjų pajėgų ginkluotei NATO kariuomenėse sukurta oro–antžeminės operacijos koncepcija, pagal kurią suderintai turi veikti divizijos, armijos korpusai ir taktinė aviacija, naudojantys tikslius įprastinius, cheminius ir branduolinius ginklus, radioelektronines kovos priemones. Siekiama priešą sunaikinti visoje armijos operacinės rikiuotės gilumoje, ryžtingai perimti iniciatyvą ir garantuoti laisvą manevravimą. Pagrindinis būdas – naikinimas ugnimi (branduoliniu ginklu) didelėje gilumoje – derinamas su ryžtingais bendrųjų pajėgų junginių (dalinių) veiksmais iš fronto; priešo užnugaryje plačiai naudojamas oro desantas, mobiliosios oro pajėgos, kovinės ir operacinės judriosios grupės (nuo sustiprintos bataliono taktinės grupės iki divizijos) ir specialiosios paskirties pajėgos. Per operacijas Audra dykumoje (Irake 1991) ir Afganistane (2001–02) po nekontaktinių veiksmų imtasi kontaktinių. Kovos veiksmuose prieš Iraką iš 40 parų veiksmų 38 buvo nekontaktiniai (veikė tik aviacija), 2 paras – kontaktiniai (sausumos pajėgos veikė kartu su aviacija).
21 a. pradžioje ypatingą reikšmę įgijo kova su terorizmu. Teroristai dažniausiai naudoja partizaninę taktiką, įkaitų grobimą, todėl plačiai naudojama kovos su teroristais taktika. Išdegintos žemės taktika – agresoriaus suplanuotas tikslinis gyventojų, gyvenviečių, gamybinių, pramonės objektų, kelių, tiltų ir kitų materialiųjų priemonių naikinimas okupuotoje teritorijoje. Žinoma nuo niokojančių vandalų, hunų antpuolių, mongolų‑totorių užkariavimų laikų. 20 a. per Antrąjį pasaulinį karą ją taikė nacių Vokietijos, per Vietnamo karą – Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenė. Šios taktikos naudojimą pasmerkė Hagos konvencijos, Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos. Lietuvos kariuomenėje taktiką reglamentuoja lauko kariuomenės (pvz., motorizuotojo šaulių būrio, kuopos) ir kariuomenės rūšių (pvz., minosvaidžių padalinių) statutai.
bendroji taktika; sausumos pajėgų taktika; šaulių grandžių taktika; išdegintos žemės taktika
645