viduriniųjų amžių taranas
tarãnas (< gr.), mechaninis pabūklas įtvirtinimams pralaužti. Pirmąsyk panaudotas apie 9 a. pr. Kr. Asirijoje. Sunkusis taranas – grandinėmis pritvirtintas arklių traukiamas rąstas ant medinio karkaso su 4–6 ratais. Smogiamoji dalis kaustyta variu arba geležimi, kirvio arba avino galvos pavidalo. Įgulą nuo priešo ugnies gynė metaliniai (kartais – odiniai ar metalu dengtos odos) skydai, kartais prie tarano buvo montuojami bokštai su lankininkų įgulomis. Tarano įgulą sudarė 12–100 žmonių. Mobilusis taranas – keliolikos karių gabenamas rąstas kaustytu galu. Tvirtovių įgulos nuo tarano gynėsi prie vartų tvirtindamos maišus tarano smūgiams sulaikyti, mėtydamos poromis sutvirtintus akmenis, stengdavosi taraną sugriebti nuleistais kabliais. Viduriniais amžiais taraną pakeitė patrankos. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje kai kurių šalių policija durims laužti naudojo nešiojamuosius metalinius (neša 1–2 žmonės) taranus su sprogstamuoju užtaisu gale (sprogsta smūgiuojant į objektą).
Istoriniai šaltiniai mini, kad Lietuvoje sunkieji taranai naudoti 1362 Vokiečių ordinui apgulus Kauno pilį.