tarptautnių sutarči téisė, visuma tarptautinės teisės normų (paprotinių ir sutartinių), kurios nustato tarptautinių sutarčių sudarymo tvarką, galiojimo ir jo pabaigos sąlygas. Tarptautinių sutarčių teisės objektas yra tarptautinė sutartis (pvz., 1969 Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės; Lietuvoje įsigaliojo 1992) kaip tarptautinės teisės pagrindinis šaltinis. Tarptautinių sutarčių teisė atskleidžia tarptautinės sutarties sąvoką, jos atskyrimo nuo kitų tarptautinių dokumentų kriterijus, sutarties sudarymo procesą, sutarties galiojimo, nutraukimo, negaliojimo, aiškinimo, valstybių teisių perėmimo, santykio su nacionaline teise ir kitus klausimus. Nenagrinėja tematinės tarptautinės sutarties esmės, tai yra kokius įsipareigojimus sutartis nustato ar nenustato sutarties šalims ir kita.
Tarptautinių sutarčių teisė yra viena seniausių ir svarbiausių tarptautinės teisės šakų, labai svarbi tarptautinės teisės sistemoje, nes joje vykstantys pokyčiai daro įtaką kitoms teisės šakoms (pvz., tarptautinės sutartys yra civilinės, komercinės, baudžiamosios ir kitų teisės šakų šaltinis, tam tikrais atvejais tarptautinių sutarčių pagrindu keičiamos ir konstitucinės teisės normos).
1243