Tasmãnija (Tasmania), sala netoli Australijos pietrytinio kranto. Plotas 64 400 km2. Kartu su Kingo, Flinderso, Brunos, Macquarie ir kitomis mažesnėmis salomis sudaro Australijos administracinį vienetą – Tasmanijos valstiją. Jos plotas 67 800 km2 . 534 400 gyventojų (2019). Centras – Hobartas (216 600 gyventojų, 2019). Kiti didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2019): Launcestonas (88,2), Devonportas (30,6), Burnie (27,3), Ulverstone’as (14,6). Gyventojų vidutinis tankis 7,8 žm./km2 (2019). Tasmaniją nuo Australijos žemyno pietrytinių krantų skiria Basso sąsiauris. Kranto linijos ilgis 1440 kilometrų. Krantai statūs, uolėti, pietrytinėje dalyje yra fjordų.
Geologiniu požiūriu Tasmanija – Australijos Didžiojo Vandenskyros kalnagūbrio pietinis pakraštys (manoma, atsiskyrė nuo žemyno nusileidus tektoniniam blokui, kuris buvo apsemtas pakilus vandenyno lygiui paskutinio ledynmečio pabaigoje). Vyrauja kalnuotas reljefas. Paviršiaus didžiausią (centrinę) dalį užima Centrinis plokščiakalnis (vidutinis aukštis 1000 m; didžiausias – 1617 m, Ossos kalnas, aukščiausias Tasmanijoje); jo šiaurinis ir rytinis pakraštys – apie 600 m aukščio skardis. Plokščiakalnis susiformavęs daugiausia iš juros periodo diabazo (didžiausi pasaulyje klodai) intruzijų (vietomis būdingas kolonijinis skyrumas), įsiskverbusių į paleozojaus nuosėdines uolienas. Šiaurės rytuose iškilęs horstinis Ben Lomondo masyvas (aukštis iki 1573 m; vyrauja devono granitų intruzijos); nuo Centrinio plokščiakalnio jį skyria Tamaro žemuma. Salos vakarinė dalis susidariusi iš prekambro ir ankstyvojo paleozojaus nuosėdinių uolienų (smiltainių, kvarcitų, karbonatų). Šiaurės vakaruose ir pietuose yra urvų. Pakrantėse ir upių slėniuose – siauros žemumų juostos.
Tasmanijos kraštovaizdis (Derwento slėnis)
Klimatas subtropinis. Aukščiausia liepos mėnesio temperatūra 11–12 °C, sausio mėnesio – 22–24 °C, žemiausia atitinkamai 2–6 °C ir 11–14 °C; kalnuose vėsiau. Per metus iškrinta nuo 600–700 mm (rytuose), daugiau kaip 1000 mm (vakaruose) iki daugiau kaip 3500 mm (kalnų vakariniuose šlaituose) kritulių.
Gausu vandeningų upių; didžiausios: Pietų Eskas (201 km), Derwentas, Tamaras, Huonas. Daugiau kaip 4000 ledyninės kilmės ežerų (daugiausia Centriniame plokščiakalnyje). Didžiausi – Gordono (plotas 272 km2), Pedderio (241 km2) ežerai, giliausias (visoje Australijoje) – Saint Clairo (gylis apie 200 m) ežeras.
sterblinis velnias
Iš dirvožemių pietvakarinėje ir vidurinėje dalyje vyrauja jauražemiai ir palvažemiai, šiaurės vakarinėje dalyje – rūgštžemiai, kalnų šlaituose iki 1100 m – rudžemiai. Apie 44 % Tasmanijos teritorijos užima miškai. Daug endeminių gyvūnų rūšių. Veisiasi sterbliniai velniai, ančiasnapiai, echidnos, didžiosios kengūros; gausu paukščių (12 endeminių rūšių), roplių (7 endeminės driežų rūšys). Saugomos teritorijos užima 13,3 % Tasmanijos teritorijos (yra 19 nacionalinių parkų). Šiaurės rytinėje dalyje esančios Tasmanijos dykvietės (angl. Tasmanian Wilderness) įtrauktos į Pasaulio paveldo sąrašą (nuo 1982).
Ūkis
Kasama ir perdirbama metalų rūdos – geležies (Savage Riveryje), švino, cinko (Rosebery), sidabro (Hellyeryje, Que Riveryje, Rosebery), alavo (Renison Bello kasykla, didžiausia Australijoje), volframo (Kingo saloje), vario (Queenstowne). Kasama akmens anglys, kvarcas, klintys.
Hobartas
Išplėtota maisto (ypač daržovių ir vaisių perdirbimo, pieno, šokolado), plaušienos ir popieriaus (Burnie, Wesley Vale’yje, Boyeryje, New Norfolke), metalo apdirbimo, tekstilės, poligrafijos, chemijos, statybinių medžiagų pramonė, laivų statyba (Hobarte), elektros mašinų gamyba. Dirbama žemė užima 30 % Tasmanijos teritorijos (pusė jos – ganyklos). Vyrauja nedideli ūkiai, daugiausia jų Tasmanijos šiaurinėje ir pietrytinėje dalyse. Auginama bulvės, kviečiai, miežiai, avižos, apyniai, vaismedžiai, vynmedžiai, daržovės, prieskoniniai augalai. Veisiama galvijai, avys, kiaulės. Žvejyba; gaudoma skumbrės, rykliai, tunai, vėžiagyviai. Tvenkiniuose auginama upėtakiai, įvairūs moliuskai. Renkami rudadumbliai. Turizmas; labiausiai turistų lankoma nacionaliniai parkai, Hobartas. Jūrų svarbiausi uostai – Launcestonas, Burnie–Somersetas, Hobartas, Devonportas. Tarptautiniai oro uostai yra Hobarte ir Launcestone.
Istorija
Žmonių apgyvendinta prieš maždaug 25 000–40 000 m. (mokslininkai nesutaria, ar jie buvo Australijos žemyno, ar dabartinio Vanuatu salyno gyventojai).
Salos vietinius gyventojus nuo Australijos prieš 11 000–12 000 m. atskyrė apsemta Basso sąsmauka (dabartinis Basso sąsiauris). 1644 pirmą kartą saloje apsilankius europiečiams (olando A. J. Tasmano vadovaujamai ekspedicijai; jo vardu pavadinta ši sala) čia gyveno apie 4000 autochtonų. 19 a. pradžioje–viduryje Tasmanija buvo Didžiosios Britanijos nusikaltėlių tremties vieta, jie ir laisvieji kolonistai išplėtojo avių auginimo verslus, Hobarto uostas tapo banginių medžioklės centru. Europiečiai žudė aborigenus. Siekiant apsaugoti juos nuo visiško išnaikinimo aborigenai iškeldinti į gretimą Flinderso salą (paskutinė į Tasmaniją grįžusi tasmanė mirė 1876). Vėliau aborigenų kilmės gyventojų atsikėlė iš žemyno. 1995 Tasmanijos parlamentas priėmė Aborigenų žemės įstatymą. Tasmanija pirmoji iš Australijos valstijų 1997 atsiprašė aborigenų dėl praeities.
aborigenai (prancūzų gamtininko Charlesʼio Alexandro Lesueuro raižinys, 1807)
21 a. pradžioje Tasmanija tapo turizmo centru, plėtėsi energetikos verslai (Tasmanija sujungta su žemynu dujotiekiais), gamtosaugininkų judėjimas.