tautų deportacijos

taut deportãcijos (lot. deportatio – ištrėmimas), prievartinis tautų perkėlimas iš jų gyvenamųjų vietų į kitas dėl politinių, religinių, rasinių motyvų. Tautų deportacijas vykdė SSRS: į Sibirą, Altajų, Kazachstaną, Vidurinę Aziją, 1941 ištrėmė Pavolgio vokiečius (pretekstas tremti – kad jie nekolaboruotų su naciais šiems įsiveržus į SSRS), 1944 – Krymo totorius, ingušus (už tariamą kolaboravimą su naciais per II pasaulinį karą), čečėnus (siekdama galutinai palaužti jų priešinimąsi sovietų valdžiai), nacių Vokietija per II pasaulinį karą į koncentracijos ir masinio naikinimo stovyklas deportavo žydus (Holokaustas), čigonus. Tautų deportacijų požymių turi SSRS vykdytas masinis lietuvių (Lietuvos gyventojų trėmimai), latvių (Latvijos istorija), estų (Estijos istorija) trėmimas. Dar deportacija.