teãtras (gr. theatron, lot. theatrum – reginio vieta, reginys), meno šaka, kurios meniniai vaizdai grindžiami erdvinių ir garsinių raiškos elementų sinteze; kultūros įstaiga arba trupė. Teatras, kaip meno šakos, erdvinį vaizdą kuria scenografija, pantomima, aktorių vaidyba, laikinį – kalba, muzika, kiti garsai. Erdvinio vaizdo ir garso sintezė sukuria tikrovės (erdvės ir laiko) iliuziją. Teatro spektaklį kuria aktoriai, dailininkas, kompozitorius; jiems vadovauja režisierius (muzikinį teatrą – dar dirigentas, baletmeisteris arba choreografas). Teatras susijęs su literatūra (spektaklis kuriamas pagal literatūros kūrinį, libretą arba scenarijų), choreografija (vaidinimas turi ritminės plastikos, šokio elementų), daile (spektakliui kuriamas scenovaizdis). Spektaklio sceninis veiksmas grindžiamas mizanscenomis (jos sudaromos per repeticijas). Vienas svarbiausių teatro komponentų yra žiūrovas: atlikėjų ir žiūrovų emocinis bendravimas lemia teatro, kaip meno, reiškimąsi. Pagal scenos veikalo pobūdį skiriama dramos teatras (pagrindas – aktorių vaidinama pjesė), muzikinis teatras (muzikinės dramaturgijos veikalai opera, operetė, baletas), lėlių teatras; pagal trupės pobūdį – profesionalusis teatras (spektakliai kuriami profesionalių menininkų), mėgėjų teatras (spektaklius kuria neprofesionalūs kūrėjai); savitą teatro rūšį sudaro liaudies teatras. Kai kada teatras skiriamas tam tikroms žiūrovų grupėms (vaikų teatras, jaunimo, karių teatras). Teatrų, kaip kultūros įstaigų, būna stacionarių ir klajojančiųjų. Dažniausiai teatrą sudaro viena trupė (dramos, operos, operetės, baleto), kai kada – 2 (dažniausiai operos ir baleto) arba kelios. Europos ir Rytų šalių teatrai turi nemažai skirtumų. Europietiško tipo teatre vyrauja siužetiniai dramos ir muzikiniai vaidinimai, klasikiniu šokiu grįsti baleto spektakliai. Rytų šalių teatras turi daug sinkretinio meno bruožų, jame gausu simbolikos, vaidyba kanonizuota, spektakliai kuriami dažniausiai pagal tradicinius siužetus, svarbiausia yra choreografija ir muzika (tradicinis indų, japonų, kinų teatras).
Ankstyvojoje raidos stadijoje teatras buvo sinkretinio meno ir pirminės bendruomenės apeigų dalis; žiūrovai ir atlikėjai sudarė vienumą. Vėliau iš sakralinio pobūdžio monologų ir dialogų, sakomų per religines apeigas, karo ir medžioklės šokių ėmė klostytis drama. Ilgainiui darbo ir religinėse apeigose pradėjo vyrauti vaidyba, atlikėjai atsiskyrė nuo žiūrovų. Senovės Rytų šalių (Indijos, Indonezijos, Japonijos, Kinijos), Afrikos, Australijos religinėse apeigose ir švenčių renginiuose dalyvaudavo gėrį ir blogį simbolizuojančios personifikuotos būtybės; nemažą įtaką teatrui atsirasti turėjo epas.
Senovės Graikijos teatro ištakos siejamos su religinėmis šventėmis, labiausiai – Dionisijomis. 6 a. antroje pusėje pr. Kr. iš Dionisijų choro išsiskyrė korifėjus. Tragedijos žanro vienu pradininkų laikomo poeto Tespido (6 a. pr. Kr.) veikaluose atsirado į choro dainas atsakinėjantis aktorius protagonistas. 5 a. pr. Kr. teatras tapo savarankiška meno šaka. Aischilas į tragediją įvedė antrą aktorių (deuteragonistas), Sofoklis – trečią (tritagonistas). Buvo vaidinama su kaukėmis, dėvimi puošnūs kostiumai, avimos koturnos. Tas pats aktorius atlikdavo keletą vaidmenų, moteris vaidindavo vyrai. 6–5 a. pr. Kr. atsirado vaidinimams skirtų statinių, susiklostė orchestra, skena, proskenijas, pradėta naudoti tapytas dekoracijos. 3–2 a. pr. Kr. Graikijoje teatras atsiskyrė nuo religinių apeigų, atsirado aktorių profesionalų. Helenizmo laikotarpiu buvo populiarūs mimai.
Aischilo tragedijos Eumenidės scena, pavaizduota ant kratero iš Apulijos (raudonfigūrė keramika, apie 380 pr. Kr., Luvras Paryžiuje)
Senovės Romoje teatro vaidinimai buvo rengiami kasmet per oficialiąsias šventes (žaidynes), triumfus, žymių žmonių laidotuves. Iš pradžių buvo vaidinama prie šventyklų, repertuarą sudarė improvizacinės scenelės, atelanos. 2 a. pr. Kr. viduryje atsirado medinių teatro rūmų, 55 pr. Kr. Romoje konsulas Pompėjus Didysis pastatydino nuolatinį akmeninį teatrą. 3–2 a. pr. Kr. aktoriai vaidino be kaukių, 1 a. pr. Kr. jos jau naudotos. Garsėjo tragikas Ezopas (2 a. pr. Kr. pabaiga–po 55 pr. Kr.) ir komikas Roscijus (apie 130 pr. Kr.–apie 60 pr. Kr.). Komedijų spektakliuose buvo daug bufonados dainų, instrumentinės muzikos. Repertuarą sudarė Livijaus Androniko, Novijaus, Plauto, Terencijaus, Senekos kūriniai. Imperijos laikotarpiu išpopuliarėjo pantomimos spektakliai. Garsėjo aktoriai Batilas (1 a. pr. Kr. antra pusė), Piladas (1 a.), Mnesteris (m. 47).
5–1 a. pr. Kr. susiklostė klasikinis Indijos teatras, jis klestėjo 1–9 a. po Kristaus. Jo pagrindiniai principai suformuluoti dramaturgijos traktate Natjašastra (apie 2 a. pr. Kr.–2 a. po Kr.). Statyta dramaturgų Kalidasos, Šūdrakos ir kitų kūriniai. 7–8 a. Japonijoje pradėjo klostytis ankstyviausios šios šalies teatro formos – kaukių vaidinimas gigaku ir muzikinis choreografinis vaidinimas bugaku. 8 a. viduryje Kinijos imperatoriaus rūmuose įkurtos scenos meno mokyklos Kriaušių sodas, Pavasario rūmai. 10–12 a. šalyje atsirado profesionalių trupių, pradėjo klostytis dramos žanrai: Kinijos šiaurėje – dzadziu, pietuose – nančiu, iš jų atsirado bei dzadziu, arba jančiu, – muzikinė drama su prologu, epilogu ir interliudija. 14 a. pabaigoje Japonijoje susiklostė no teatras, jam įtakos turėjo kitų šalių (Kinijos, Korėjos) teatro elementai.
Viduriniais amžiais Europoje buvo populiarūs histrionų, skomorochų, špylmanų, žonglierių vaidinimai. 10–12 a. katalikiškose Vakarų Europos šalyse buvo paplitusi liturginė drama, 14 a. iš jos susiklostė misterija. 14–15 a. per religines šventes misterijos buvo vaidinamos aikštėse, kartais dalyvaudavo po kelis šimtus atlikėjų. 15–18 a. Europoje buvo rengiami mugės teatro vaidinimai. 16 a. susikūrusio mokyklinio teatro pjesės siejosi su vidurinių amžių ir neolotyniškąja Renesanso drama. Šiuo laikotarpiu ėmė kurtis profesionalusis teatras, atsirado dramos ir vaidybos teorijų.
Londono teatro Swan scena (J. De Witto piešinio kopija, apie 1596, dailininkas A. van Buchellis, Utrechto universiteto biblioteka)
16 a. Italijoje iš farso, karnavalų ir commedia erudita (vadinamųjų mokslingųjų komedijų) susiklostė commedia dell’arte; kūrėsi pirmosios profesionalios teatro trupės (1568 – Gelosi, 1574 – Confidenti, apie 1598 – Fedeli), jos dažnai gastroliavo Prancūzijoje, Anglijoje, kitose šalyse. 16 a. antroje pusėje Ispanijoje ir Anglijoje pagausėjo klajojančiųjų trupių, rengiančių vaidinimus stacionariuose viešuosiuose teatruose koraliuose. Atsirado teatro trupių didikų rūmuose. Repertuarą sudarė mirakliai, moralitė, farsai, B. Jonsono, M. de Cervanteso, Lope de Vegos pjesės. Renesanso teatro bruožai labiausiai išryškėjo W. Shakespeare’o kūryboje. Lotynų Amerikoje (Argentinoje, Brazilijoje, Meksikoje) nuo 16 a. vaidinimus rengė daugiausia misionieriai; 17 a. antroje pusėje įkurta pasaulietinio pobūdžio nuolatinių teatrų (pirmasis 1672 Meksikoje). Japonijoje 17 a. susiklostė kabukis ir lėlių teatras džioruri.
17 a.–18 a. pirmos pusės teatrui turėjo įtakos barokas (baroko teatras). Spektakliai (ypač operų, baletų) buvo itin puošnūs, prabangūs, naudota sudėtinga technika (atsirado kulisai), perspektyva kurta tapytomis iliuzionistinėmis dekoracijomis. Baroko bruožų turėjo daugelis mokyklinio teatro spektaklių. 17 a. Prancūzijoje suklestėjo klasicistinis teatras (klasicizmas teatre). Spektakliams būdinga monumentalumas, emocinga deklamacija pagrįsta vaidyba (aktorės Du Parc, apie 1633–68, Champmeslé, apie 1642–98). Molière’as ištobulino vadinamąją papročių ir charakterių komediją, Molière’o teatrines idėjas plėtojo aktoriai M. Baronas, A. Lecouvreur. Prancūzijos klasicistinis teatras turėjo įtakos Vokietijos, Didžiosios Britanijos (aktoriai T. Bettertonas, apie 1635–1710, J. Ph. Kemble’is) ir kitų šalių teatro raidai.
baroko epochos scenovaizdžio piešinys (17 a., dailininkas F. Galli Bibiena, C. Sforzos kolekcija Terlago, Trentino‑Alto Adigės sritis)
Rusijos klasicistiniam teatrui (susiklostė 18 a. 4–6 dešimtmetyje) būdinga patriotinė tematika, šviečiamosios tendencijos (aktoriai F. Volkovas, 1729–63, I. Dmitrevskis, T. Trojepolskaja, 1744–74). 18 a. susiklosčiusi miestelėnų drama propagavo švietimo idėjas, pabrėžė jausmingumą, neigė klasicizmo kanonus. 18 a. antroje pusėje Prancūzijoje atsirado bulvarų teatrai, 19 a. viduryje Anglijoje išpopuliarėjo vadinamieji mažieji, Vokietijoje – priemiesčių teatrai. Nacionaline kalba vaidinančių profesionalių trupių atsirado Vengrijoje, Rumunijoje, Čekijoje.
Weimaro teatro spektaklio F. Schillerio Mesinos nuotaka, arba Priešiški broliai scena (akvatinta, 1812, dailininkas J. Chr. E. Mülleris, pagal J. F. Matthaei paveikslą, Goethe’s nacionalinis muziejus Weimare)
18 a. pabaigoje–19 a. pirmoje pusėje reiškėsi romantizmas (romantizmas teatre). Spektakliuose buvo laikomasi istoriškumo, pabrėžiamas nacionalinis koloritas, vaidybai būdinga emocingumas, ekspresyvumas, vengiama deklamacijos, pompastiškumo. Garsėjo aktoriai E. Keanas (Didžioji Britanija), J. F. F. Fleckas, L. Devrientas (abu Vokietija), G. Modena, A. Ristori (abu Italija), G. Egressy (Vengrija), E. Forrestas (Jungtinės Amerikos Valstijos), P. Močialovas (Rusija). Romantizmo estetika paskatino režisūros, kaip savarankiškos kūrybos rūšies, atsiradimą. 19 a. europietiško tipo teatre įsigalėjo realistinė kryptis (realizmas teatre). Jai būdinga vaidybos tikroviškumas ir ansambliškumas, istorinės ir socialinės aplinkos atkūrimas, spektaklio kaip darnios visumos (siejama vaidyba, scenografija, garsinis apipavidalinimas, mizanscenos) sukūrimas. Realistinio teatro principais vadovavosi aktoriai E. Rossi, T. Salvini, E. Duse (visi Italija), C. B. Coquelinas (Prancūzija), H. Irvingas, E. Terry (Didžioji Britanija), M. Ščepkinas (Rusija). Realizmas turėjo lemiamą įtaką režisūrai susiklostyti.
19 a. antroje pusėje režisūriniam teatrui įsitvirtinti daug įtakos turėjo Meiningeno teatras (Vokietija). 19 a. pabaiga–20 a. pradžia laikoma režisūros įsitvirtinimo laikotarpiu ir vadinama Didžiąja teatro reforma. Šiuo laikotarpiu K. Stanislavskis (Rusija) sukūrė realistinę psichologinę vaidybos sistemą (Stanislavskio sistema), kuri turėjo daug įtakos pasaulio teatro raidai. 19 a. pabaigoje itin reiškėsi natūralizmo estetika (natūralizmas teatre). Siekta tikroviškos vaidybos, ansambliškumo, buvo kruopščiai parengiamos masinės scenos, naudoti tikri arba tikroviški kostiumai, rekvizitas. Natūralistinės krypties buvo režisieriaus A. Antoine’o vadovaujamas Théâtre‑Libre (Prancūzija), O. Brahmo vadovaujamas Freie Bühne (Vokietija), natūralizmo elementų buvo kai kuriuose ankstyvuosiuose K. Stanislavskio ir V. Nemirovičiaus‑Dančenkos spektakliuose.
Maskvos dailės teatro spektaklio A. Čechovo Dėdė Vania scena (1899, režisierius K. Stanislavskis, dailininkas V. Simovas; trečias iš dešinės Astrovas – K. Stanislavskis)
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje teatre susiklostė simbolizmas (simbolizmas teatre). Siekta pabrėžti draminio teksto potekstę, perteikti žmogaus dvasinį pasaulį (nuojautas, nuotaikas), poetiškai transformuoti vaizdus. Simbolistinės krypties buvo režisierių P. Fort’o, A. Lugné‑Poë (abu Prancūzija), A. Appios (Šveicarija), G. Fuchso (1868–1949), iš dalies – M. Reinhardto (abu Vokietija), E. G. Craigo (Didžioji Britanija), V. Mejerholdo, N. Jevreinovo (abu Rusija) kūryba.
Memorialinio Shakespeare’o teatro Stratford‑upon‑Avone spektaklio W. Shakespeare’o Titas Andronikas scena (1958, režisierius ir dailininkas P. Brookas, Titas Andronikas – L. Olivier, Lavinija – V. Leigh; gastrolės Paryžiaus Théâtre des Nations)
20 a. pirmoje pusėje Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose atsirado daug eksperimentinių teatrų ir studijų, jų vadovai ieškojo naujų raiškos priemonių. Psichologinio realizmo estetika savo kūrybą grindė V. Nemirovičius‑Dančenko, K. Stanislavskis (abu Rusija), Ch. Dullinas, F. Gémier, L. Jouvet, G. Pitoëffas (visi Prancūzija), J. Osterwa, L. Schilleris (abu Lenkija), E. Le Gallienne (1899–1991, Jungtinės Amerikos Valstijos). Sąlyginio teatro elementai vyravo režisierių V. Mejerholdo, A. Tairovo, J. Vachtangovo (visi Rusija), B. Brechto, M. Reinhardto (abu Vokietija), T. Guthrie (Didžioji Britanija) kūryboje. Nuo 20 a. 3 dešimtmečio Vakarų Europos teatro raidai turėjo įtakos avangardizmas (avangardizmas teatre; itin svarbi buvo prancūzų aktoriaus, teatro teoretiko A. Artaud plėtota žiaurumo teatro teorija), politinis teatras (režisieriai L. Jessneris, E. Piscatoras, abu Vokietija), epinis teatras (E. Piscatoras, B. Brechtas, abu Vokietija), vadinamasis Keturių kartelis (režisieriai G. Baty, Ch. Dullinas, L. Jouvet, G. Pitoëffas). Europietiško teatro trupių atsirado Japonijoje ir kitose Rytų Azijos šalyse.
20 a. antroje pusėje Europoje išpopuliarėjo dramaturgijos ir teatro kryptis absurdo teatras (absurdo dramaturgija), 6 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose – vadinamieji nebrodvėjiniai, arba užbrodvėjiniai (off‑Broadway), teatrai. Nuo 20 a. vidurio Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų teatro raida susijusi su režisierių J.‑L. Barrault, R. Planchono, P. Chéreau, A. Mnouchkine (visi Prancūzija), G. Strehlerio (Italija), P. Brooko, P. Hallo (abu Didžioji Britanija), P. Steino (Vokietija), J. Liubimovo, A. Efroso, G. Tovstonogovo (visi Rusija), T. Kantoro, J. Grotowskio (abu Lenkija), Living Theatre, R. Wilsono (abu Jungtinės Amerikos Valstijos), E. Barbos kūrybinėmis paieškomis. Pasaulio teatro veikėjų organizacijas vienija 1948 Prahoje įkurtas Tarptautinis teatro institutas, rengiami teatro festivaliai.
Šanchajaus Pekino operos trupės spektaklio Princo Dzi Dano kerštas scena (2011, režisierius Ši Jukunas, Edinburgo festivalis)
seniausių laikų Lietuvos teatras
mokyklinis teatras Lietuvos teritorijoje
didikų teatrai Lietuvos teritorijoje
Lietuvos teatras po nepriklausomybės atkūrimo
L: Ph. Hartnoll Teatras: Trumpa istorija Vilnius 1998; J. Staniškytė Modernus teatras Kaunas 2006; H.‑T. Lehmann Postdraminis teatras Vilnius 2010; Istorija zapadnoevropejskogo teatra 8 t. Moskva 1956–88; O. G. Brockett History of the Theatre Boston 1968; A. Nicoll World Drama London 1976; Illjustrirovannaja istorija mirovogo teatra Moskva 1999.
1706