Teisjų knygà, viena Senojo Testamento Istorinių knygų. Judėjų tradicijoje priskiriama prie Ankstyvųjų pranašų knygų. Parašyta hebrajų kalba. Apima Izraelio istoriją nuo Jozuės mirties iki pirmųjų karalių laikotarpio (12–11 a. prieš Kristų). Biblistų manymu, Teisėjų knyga yra vienas seniausių Biblijos fragmentų. Manoma, čia aprašomi tikri istoriniai įvykiai. Pasakojama apie žymiausius Izraelio teisėjus, padėjusius Izraeliui išsivaduoti iš priešiškų tautų. Svarbiausi yra dvylika teisėjų, iš kurių Otnielis (3, 7–11), Ehudas (3, 12–30), Debora (4–5), Gideonas (6,1–9, 57), Iftachas (10, 6–12, 7) bei Samsonas (13, 1–13, 31) yra vadinami didžiaisiais, o Šamgaras (3, 31), Tola (10, 1–2), Jayras (10, 3–5), Ibcanas (12, 8–10), Elonas (12, 11–12) ir Abdonas (12, 12–15) – mažaisiais. Pasakojama, kad izraelitus nuo Aramo karaliaus išvadavus Otnieliui, krašte 40 metų viešpatavo ramybė. Svarbiausios yra Deboros ir Barako pergalės prieš Kanaano karalių Jabiną ir jo kariuomenės vadą Siserą. Jį Debora liepė Barakui pulti nuo Taboro kalno. Nugalėjus visus Siseros kovos vežimus, Sisera pasprukęs pasislėpė Jaelės palapinėje, bet ši jį miegantį nudūrė (4). Po pergalės Debora su Baraku giedojo dėkodami Viešpačiui (5). Gideono teisėjavimą patvirtino angelo pasirodymas ir du kartus Dievo duotas ženklas, iš kurio jis suprato, kad yra išrinktas Dievo valia. Jis su 300 vyrų įveikė midianitus (6–7). Po Gideono mirties jo sūnus Abimelechas nužudė 70 savo brolių, gyvas išliko tik Jotamas, jis išpranašavo trumpą brolio valdymą. Abimelechą nužudė moters mesta girnapusė (9). Vėliau teisėju buvo išrinktas Iftachas, jis Gileado seniūnų paprašytas vadovavo mūšiui su amonitais. Nepavykus amonitų paveikti diplomatiškai, prisiekė Dievui, jei iškovos pergalę, Dievui paaukos pirmąjį po pergalės sutiktą žmogų; tai buvo jo vienturtė duktė (11). Vienas ryškiausių Izraelio teisėjų buvo nazyras Samsonas, vienas kovojęs su filistinais (13–16).
2182