teisėtùmas, valstybės (visuomenės) vienas svarbiausių veiklos principų, reiškiantis reikalavimą visiems teisės subjektams tiksliai ir nenukrypstamai įgyvendinti teisės normas. Kiekvienai politinei sistemai būdingas savas teisėtumas. Jo reikalavimas įtvirtinamas valstybės pagrindiniame įstatyme (pvz., konstitucijoje).
Demokratinėje valstybėje skiriami teisėtumo pagrindiniai reikalavimai: teisės visuotinumas, konstitucijos ir įstatymų viršenybė, lygybė prieš įstatymą, teisinės atsakomybės neišvengiamumas, teisėtvarkos stabilumas, socialinių ir teisinių mechanizmų, garantuojančių teisės įgyvendinimą, buvimas.
Teisėtumas susijęs su teisingumu, kuris yra teisinės valstybės vienas pagrindinių principų, todėl teisėtumas demokratinėje valstybėje neprieštarauja teisingumui, pvz., teisėtu laikomas ne bet koks įstatymas, o tik tas, kuris nepažeidžia žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių. Demokratinėje visuomenėje teisėtumas reiškia, kad kiekvienas asmuo, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis teisės normų aktų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Tikslų ir besąlygišką teisės normų aktų laikymąsi garantuoja visuma teisinio pobūdžio priemonių (pvz., sutvarkyta įstatymų leidybos sistema) ir tam tikros valstybės institucijos (pvz., teismas, prokuratūra, policija, valstybės kontrolė, muitinė).
Teisėtumas svarbus sprendžiant teisinės atsakomybės klausimą – atsakyti galima tik už įstatymuose numatytus poelgius, tiksliai laikantis teisės aktuose nustatytų procedūrų ir išsiaiškinus objektyvią tiesą. Teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimas taikomas kiekvienam teismo sprendimui. Baudžiamajame procese gali būti nustatomas reikalavimas tam tikrų procesinių veiksmų (pvz., kratos, poėmio) teisėtumą tikrinti teisme.
Pirmą kartą lygybės prieš įstatymą principas įtvirtintas Prancūzijoje 1789 Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje.
2238