téisinė valstýbė, valstybė, kurioje galioja konstitucijoje įtvirtinta teisės viršenybė ir reali žmogaus teisių apsauga.
Požymiai
Požymiai: konstitucijos viršenybė, vientisumas ir tiesioginis taikymas, tautos suverenitetas, demokratija, atsakingas valdymas, valdžios galių ribojimas ir valdžios įstaigų tarnavimas žmonėms, teisės viešumas, teisingumas, valdžių padalijimas, pilietiškumas, asmenų lygybė prieš įstatymą, teismą, valstybės įstaigas ir pareigūnus, žmogaus teisių ir laisvių gerbimas bei apsauga, asmens ir visuomenės interesų derinimas, valstybės pasaulietiškumas ir pasaulėžiūros neutralumas, valstybės socialinė orientacija, socialinis solidarumas (derinamas su kiekvieno atsakomybe už savo likimą).
Teisinės valstybės idėjos aiškinimas
Teisinės valstybės idėja Europoje pradėjo formuotis 18 a. pabaigoje kilus revoliucijoms, griaunančioms despotinius režimus. Postūmį formuotis teisinės valstybės koncepcijai davė tautinio suvereniteto idėja. Teisinės valstybės terminą (vokiečių kalba Rechtsstaat) pirmasis pavartojo vokiečių teisininkas Robertas von Mohlis (nepriklausomos Lietuvos teisės mokslininkų M. P. Römerio, P. Leono darbuose dar buvo vartojamas terminas teisės valstybė).
Teisinę valstybę kaip valstybę, apribotą savo pačios leidžiamų įstatymų, aiškino dauguma 19 a.–20 a. pradžios teisininkų. Ši kryptis grįsta vadinamuoju teisėtumo valstybės, arba formalistiniu, modeliu. 19 a. antroje pusėje toks požiūris kritikuotas, nes valstybės susisaistymas savo pačios leidžiamais įstatymais nebuvo siejamas su apribojimais. Remiantis formalistiniu teisinės valstybės modeliu valstybė teisine gali būti laikoma net tada, kai jos įstatymai despotiški, o kiekvienas valdžios sprendimas (ir savavališkas), jei jam suteikiama įstatymo forma, laikomas teise. Pradėta teigti, kad valstybės valdžią riboja ne jos leidžiami įstatymai, o už valstybės valios ribų esantys reiškiniai – žmogaus teisės, teisingumo principai (A. V. Dicey, W. Blackstone’as). Teisinė valstybė apibrėžta kaip valstybė, kurioje valdymas remiasi įstatymu, o įstatymas gali būti teisinis tik tada, jei nepažeidžia žmogaus teisių. Ši kryptis teisės moksle vadinama turininguoju teisinės valstybės modeliu. Ir formalusis, ir turiningasis teisinės valstybės modeliai buvo siejami tik su teisinių ir institucinių mechanizmų, kuriais naudodamasis žmogus galėtų apginti savo teises, sukūrimu.
Po Antrojo pasaulinio karo teisinė valstybė buvo papildyta socialinio valstybingumo idėja, reiškiančia, kad valstybė turi ne tik sukurti procedūras ir priemones, leidžiančias žmogui ginti savo teises, bet ir padėti žmogui (jei ji turi ekonominių ir socialinių galimybių) jas įgyvendinti, kai jis pats dėl objektyvių priežasčių (ligos, senatvės, skurdo) bent minimaliai negali to padaryti. Teisinės valstybės idėją kritikavo H. Kelsenas teigdamas, kad valstybė visuomet grįsta teisine tvarka.
Lietuva kaip teisinė valstybė
Lietuvos Konstitucijos (1992) preambulėje įtvirtinta, kad Lietuva yra teisinė valstybė. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo teisinės valstybės problemas savo veikaluose (Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje 2000 ir kita) detaliai nagrinėjo A. Vaišvila.
teisės valstybė
579