teisingùmas, sociologijoje – vertinimo kriterijus, grindžiamas dorinėmis kategorijomis: gėriu, lygybe, žmogiškumu, protingumu, sąžiningumu ir kitomis. Teisingumo reikalavimus turi atitikti socialinės organizacijos, elgesio taisyklės, asmenų poelgiai ir vidiniai apsisprendimai. Jie gali būti formuluojami visoms valstybės (parlamento, teismo) ir žmogaus (asmeninių apsisprendimų) veiklos sritims arba tik kuriai nors specifinei sričiai (socialinei, etinei, teisinei, baudžiamajai, konstitucinei, materialinei, paskirstymo, procedūrinei ir kitoms). Teisingumo turinys priklauso nuo ekonominės, politinės, socialinės, kultūrinės raidos ir įvairiose valstybėse, visuomenėse, tautose vyraujančių papročių, tradicijų, pasaulėžiūros ypatumų. Dėl abstraktumo ir apibrėžimų įvairovės teisingumo turinys dažniausiai apibūdinamas via negativa (lot. eiti neigimo keliu) – apibrėžiant tai, kas neteisinga, o ne tai, kas teisinga.
Teisingumo tam tikri standartai įtvirtinti visuose teisės aktuose, pradedant nuo seniausių žinomų Ešnunos įstatymo (19 a. pr. Kr.) ir Hamurapio įstatymo (18 a. prieš Kristų). Toroje suformuluoti dekalogo ir socialinio teisingumo reikalavimai laikomi teisinio teisingumo turinio išraiška. Tam tikrą teologinio teisingumo sampratą formuluoja visos pasaulio religijos. Senovės Graikijoje suformuotas teisingumo deivės Temidės įvaizdis laikomas teisėsaugos institucijų veiklos simboliu. Teisingumą kaip pagrindinę iš 4 klasikinių dorybių, apimančią visas valstybės ir žmogaus veiklos sritis, išskyrė Platonas, veikale Valstybė išplėtodamas ontologinio teisingumo sampratą. Aristotelis skyrė paskirstomąjį ir kompensacinį teisingumą, jo teoriją plėtojo Tomas Akvinietis. Šis suskirstymas apribojo teisingumo sampratos objektą gėrybių bei naštų paskirstymo ir kompensacijos sritimis. Remiantis graikų filosofija romėnų teisėje suformuluotas teisingumo kaip suum cuique tribuere (lot. atidavimo kiekvienam savo) reikalavimas kartu su Aristotelio teisingumo suskirstymu laikomas vakarietiškos teisingumo sampratos pagrindu. Romėnų teisėje teisingumu remtasi siekiant plečiamuoju būdu aiškinti teisės normų turinį ir taip suteikti daugiau teisių ne Romos piliečiams. Vidurinių amžių filosofijoje plėtota teologinė etinė dieviškojo teisingumo doktrina, kuri teisingumą aiškino dvejopai – kaip pomirtinį atpildą už dorą ar nedorą gyvenimą ir kaip dieviškojo gailestingumo ir malonės išraišką prigimtinės nuodėmės pažeistam žmogui dovanojant išganymą. Reformacija lėmė religinio pasaulėvaizdžio kaitą, o moderniojoje filosofijoje imta pasitikėti žmogaus proto galimybėmis pačiam sukurti visuomeninio teisingumo idealą ir jį įgyvendinti. 18 a. teisingumo sampratos racionalaus pagrindimo trūkumus nurodė D. Hume’as ir I. Kantas, nuo 19 a. filosofinio ir teisinio pozityvizmo doktrinoje teisingumas vadinamas reliatyvia kategorija, priklausančia nuo subjektyvių dorinių įsitikinimų ir todėl netinkančia visuomenės elgesiui reguliuoti. 20 a. antroje pusėje, atsižvelgiant į dviejų pasaulinių karų padarinius ir totalitarinių režimų nusikaltimus, teisingumo samprata susieta su žmogaus teisių kategorija ir įtvirtinta pagrindiniuose tarptautiniuose, nacionaliniuose teisės aktuose, plėtojama teismų jurisprudencijoje, filosofijoje matomas (1971 pasirodžius J. B. Rawlso veikalui Teisingumo teorija / A Theory of Justice) teisingumo diskurso atgimimas.
162