televzija (tele… + lot. visio – regėjimas), audiovizualinės raiškos visuomenės informavimo priemonė. Dar atlieka pramogų, socializacijos, kartais propagandos ir kitas funkcijas. Pagal finansavimo šaltinius ir valdymo būdą yra valstybinė, visuomeninė ir komercinė televizija. Valstybinės televizijos veiklą finansuoja ir programų turinį kontroliuoja valstybė. Visuomeninė televizija įvairiose šalyse finansuojama skirtingai – lėšų šaltiniai yra abonentinis mokestis, valstybės biudžetas, reklama, žiūrovų, verslo ar kitų organizacijų skiriamos lėšos ir kita. Visuomeninės televizijos programos dažniausiai yra informacinio, šviečiamojo, nacionalinės kultūros propagavimo pobūdžio. Komercinė televizija išsilaiko iš reklamos ir rėmėjų lėšų. Pagal auditoriją televizija būna regioninė, nacionalinė, tarptautinė.
televizijos studija (Kanados kanalo CBC tiesioginė laida, 1954)
Pirmosios eksperimentinės laidos parodytos 1929 Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje. 1936 transliuotos Berlyno olimpinės žaidynės, tais metais BBC pirmoji pradėjo transliuoti reguliarias televizijos programas. Nuo 1931 eksperimentinės, nuo 1939 reguliarios televizijos laidos rodytos SSRS (sovietų okupuotoje Latvijoje – 1954, Estijoje – 1955, Lietuvoje – 1957). Jungtinėse Amerikos Valstijose 1933 eksperimentines, 1939 reguliarias televizijos transliacijas pradėjo RCA. Po II pasaulinio karo sparčiausiai televizija plėtojosi Jungtinėse Amerikos Valstijose (1948 veikė 41 stotis). Čia televizijos programas transliavo didieji radijo tinklai (CBS, NBC, vėliau – ABC) ir nedidelės stotys, kiekvienas pilietis galėjo gauti licenciją televizijos ir radijo laidoms transliuoti. Jungtinėse Amerikos Valstijose susiformavo komercinio transliavimo sistema, kuriai būdinga telkti žiūrovų auditoriją ir eterio laiką parduoti reklamos pranešimams. Televizinę produkciją gamino Holivudo studijos, sukūrusios specifinius serijinius žanrus. Konkurencinėje Jungtinių Amerikos Valstijų rinkoje formavosi televizijos žanrų sistema (vaidyba, informacija, infošou, pokalbių šou, pramoginiai šou, žaidimai, sporto transliacijos, vaikų ir jaunimo, patarimų laidos, religinės programos, vadinamosios televizijos parduotuvės). Jungtinėse Amerikos Valstijose susiklostė laidų programavimo dėsniai (rodyti tiems, kurie tuo laiku žiūri) ir konkuravimo būdai. Jungtinėse Amerikos Valstijose tik 1969 sukurta visuomeninio transliavimo tarnyba (PBS), kurios kanalų savininkai buvo vyriausybė, universitetai, ne pelno organizacijos. Antžeminio transliavimo kanalai siūlė universalias nemokamas programas. 8 dešimtmetyje atsiradus kabeliniams tinklams pradėti transliuoti mokami teminiai kanalai: 1972 – HBO (kino), 1976 – Showtimes (pramogų), 1979 – C‑span (Senato posėdžių). Daugėjant kanalų jie vis labiau specializavosi – atsirado tik informacines laidas transliuojančių kanalų (CNN, 1980), muzikos (MTV, 1981), orų (Weather Channel 1982), pagyvenusių žmonių (Lifetime 1984), finansų, vartojimo, kelionių, gamtos, erotikos, mados, religijos.
Europoje nacionaliniai transliuotojai daugiausia kūrėsi po II pasaulinio karo (Olandijoje – 1951, Belgijoje, Danijoje, Čekijoje, Lenkijoje – 1953, Austrijoje, Švedijoje, Ispanijoje – 1956, Portugalijoje – 1957, Šveicarijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Rumunijoje – 1958). Europoje susiformavo monopolinė visuomeninių ir valstybinių transliuotojų sistema, nes tik valstybė galėjo transliuoti audiovizualines programas (tik Didžiojoje Britanijoje nuo 1954 veikė komercinis televizijos kanalas ITV). BBC pavyzdžiu Vakarų Europoje buvo kuriami visuomeniniai transliuotojai, vadovaujami visuomeninių tarybų, kurių tikslas – sumažinti valdžios įtaką televizijos programų kūrėjams, plėtoti demokratiją ir pliuralizmą. Kai kuriose šalyse (Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Belgijoje) buvo įvestas abonentinis mokestis už įsigytą televizorių, kitose – televizija buvo finansuojama iš valstybės biudžeto ir reklamos lėšų (Portugalijoje, Ispanijoje). Rytų ir Vidurio Europoje plėtotas valstybinio transliuotojo modelis, televiziją pavertęs totalitarinės valstybės masinės propagandos ir agitacijos priemone. Monopoliniai visuomeniniai kanalai rodė profesionalųjį meną, intelektualias diskusijas, pasitelkdavo profesionalių atlikėjų ir ekspertų. Valstybiniai transliuotojai taip pat propagavo aukštus laidų kokybės standartus, bet politiniais tikslais naudojo cenzūrą ir ideologinę atranką. Televizijos programos buvo matomos tik toje valstybėje ar gretimų valstybių pasienio zonose. Naujam kanalui reikėjo įrengti siųstuvų tinklą, todėl televizijos plėtra nebuvo sparti (Didžiojoje Britanijoje – BBC, 1936, ITV, 1954, BBC2, 1964; Vokietijoje – ARD, 1954, ZDF, 1963; Italijoje – RAI, 1954, RAI2, 1961, RAI3, 1979).
1988 paleidus pirmuosius tiesioginio priėmimo palydovus atsirado galimybė matyti kitų valstybių televizijos programas, pradėtos formuoti vadinamosios programų puokštės, atsirado specialiai užsienio rinkai skirtų kanalų (pramogų, serialų – NBC Europe 1987, BBC Prime 1995; kultūros, dokumentikos – 3SAT, 1984, Discovery 1989, Arte 1992, Travel 1994, Animal Planet 1997; naujienų, finansų, sporto – CNN Int. 1987, Euronews 1993, Eurosport 1989; muzikos – MTV Europe 1987, VH‑1, 1994, MCM Int. 1989, CMT Europe 1992; vaikų – TCC, 1984, Cartoon 1993; propaguojančių valstybės transliuotojos kultūrą ir politiką – TV5 Europe 1983, TVE Int. 1989, Deutsche Welle 1992, BBC World 1995).
televizijos Sky Sports naujienų studija (2014)
20 a. 9–10 dešimtmetyje Europoje audiovizualinė rinka tapo liberalesnė – pamažu buvo naikinamas valstybės monopolis, atsirado komercinių transliuotojų (Prancūzijoje – Canal+ 1984, Vokietijoje – SAT1, 1985, Lietuvoje – Tele‑3 1993), kai kurie valstybiniai transliuotojai tapo visuomeniniais. Televizijos organizacijų teisinio reglamentavimo pokyčiai, kanalų ir laidų gausa, visuomeninio ir valstybinio transliavimo monopolio griūtis lėmė pasikeitusį transliuotojų požiūrį į auditoriją, programų turinį ir stilistiką. Buvo perimti Jungtinių Amerikos Valstijų komercinio transliavimo žanrai ir programų sudarymo principai. Naujųjų komercinių televizijų laidos buvo dinamiškesnės, dažniausiai pramoginio pobūdžio. Jose profesionalus ir ekspertus ėmė keisti eiliniai žmonės, kurie televizijos laidose išsako savo nuomonę (pokalbių šou), pasakoja privataus gyvenimo istorijas (gyvenimo būdo laidos, rekonstrukcinė dokumentika), siekia išgarsėti (realybės šou). Buvusi įtakingiausia 20 a. masinės komunikacijos priemonė televizija 21 a. pradžioje ėmė prarasti įtaką ir specifinius bruožus, susilieti su naujausiomis skaitmeninėmis technologijomis. Tiesioginį transliavimą (televizijos programų srautą) keičia laidų archyvavimas (komutavimas), auditorijos kaupimo principą – individualus žiūrovo pasirinktas laikas. Dar televizija Lietuvoje.
94