televzijos teãtras Lietuvojè. 1957 10 13 per Vilniaus televiziją (dabar Lietuvos televizija) parodytas pirmasis televizijos teatro spektaklis – D. Dobužinskio O vis dėlto ji sukasi (pagal B. Brechtą, režisierius V. Gruodis). Spektaklius kūrė pati televizija (1960–75 turėjo savo aktorių trupę) arba rodė specialiai televizijai jos studijoje adaptuotus teatro spektaklius. Vaidybinių intarpų t. p. būta šviečiamosiose ir laidose vaikams. 6 dešimtmečio pabaigoje–7 dešimtmetyje vaidybos sąlygomis, raiškos priemonėmis televizijos teatras buvo artimas tradiciniam teatrui, spektakliai transliuoti tiesiogiai (vadinamasis gyvasis teatras). Gyvojo televizijos teatro periodu išryškėjo svarbiausi televizijos teatro bruožai – kameriškumas, psichologiškumas, intymus santykis su žiūrovu, vengta masinių scenų, siekta kuo labiau priartinti aktoriaus veidą (naudota stambus planas). Sukurta kamerinių spektaklių (Paskutinis lapas 1958, pagal O. Henry, režisierius V. Limantas, Nužudyti žmogų 1959, pagal J. Londoną, režisierė S. Borisienė, K. Sajos Moteris eina per lietų 1963, S. Stemflio Nėra nežinomų salų 1967, abiejų režisierius B. Bratkauskas).
Lietuvos televizijos spektaklio D. Dobužinskio O vis dėlto ji sukasi scena (pagal B. Brechtą, režisierius V. Gruodis; centre Galilėjus – E. Kunavičius; 1964 metų nuotrauka)
Gyvojo teatro spektakliuose buvo naudojamos ir kino raiškos priemonės, sceninis sąlygiškumas sietas su kinematografijos natūralumu – į televizijos studijoje vaidinamas scenas būdavo įterpiama natūroje nufilmuotų epizodų (P. Mérimée Švento Antonijo gundymas 1960, Sniegas 1966, pagal K. Paustovskį, abiejų režisierius V. Limantas, Pušis, kuri juokėsi 1965, pagal Just. Marcinkevičių, Skrendu į audrą 1966, pagal D. Graniną, abiejų režisierė S. Borisienė).
Šiuo laikotarpiu buvo populiarus vadinamasis literatūrinis teatras, kuriame televizijos raiškos priemonėmis siekta kuo tiksliau perteikti literatūros kūrinio tekstą (Maksimo Judo vaikai, pagal L. Landínezą, Kaimo kronikos, pagal V. Rimkevičių, abu 1961, režisierius P. Likša, Žmogus lieka žmogumi 1962, pagal J. Avyžių, režisierius A. Kernagis). Specialiai televizijai parašytose pjesėse atsirado naujų, tik televizijai būdingų raiškos priemonių (pasakotojas I. Pikturnos televizijos pjesėje Užtepti langai 1961), imituota pažintinės laidos forma (J. Mackonio Kapričios 1965, abiejų režisierius B. Bratkauskas).
Lietuvos televizijos serialo Petraičių šeimoje scena (iš kairės: Saulius – B. Talačka, Nijolė – I. Lukoševičienė, Petras – P. Likša, Konstancija – K. Bialopetravičienė)
Televizijos programoje susipynusi vaidyba ir dokumentika paskatino dokumentinės dramos atsiradimą. Serialui Petraičių šeimoje (1965–72, scenarijų autoriai ir režisieriai K. Bagdonavičius, G. Dauguvietytė ir kiti) būdinga tikrovės imitacija (dažniausiai vaidino neprofesionalūs aktoriai, kai kurios scenos filmuotos paslėpta kamera), aktualios temos. Nuo 7 dešimtmečio tiesiogiai transliuojami spektakliai buvo įrašomi kino juostoje, nuo 7 dešimtmečio pabaigos – vaizdo juostoje. Prasidėjo vadinamojo fiksuotojo teatro laikotarpis, kuriam būdinga ryškesnė kinematografinė raiška. Adaptuojant prozos kūrinius televizijos teatrui teatro raiškos tradicinės priemonės sietos su kino raiškos galimybėmis (Klampynė 1972, pagal Žemaitę, režisierius B. Talačka, Paskenduolė, pagal A. Vienuolį, režisieriai K. Kymantaitė, P. Bielskis, Frank Kruk, pagal P. Cvirką, režisierius M. Karklelis, abu 1974), ieškota specifinių televizijos raiškos būdų, pvz., spektaklis iliustruotas grafikos lakštais (Kelionė į Tilžę 1976, pagal H. Sudermanną, režisierius A. Galinis).
Šio laikotarpio spektakliams būdinga 3 vienumų (laiko, vietos ir veiksmo) principas, dialogo psichologinė įtampa (F. Dürrenmatto Rudens vakarą 1974, režisierius A. Galinis), aktyvus santykis su žiūrovu (J. Cocteau Abejingas gražuolis 1976, režisierė D. Tamulevičiūtė).
Originaliosios televizijos dramaturgijos spektakliai dažniausiai buvo filosofinės (J. Marcinkevičiaus Šiąnakt ir visada 1975, režisierius B. Talačka), dinamiškosios kinematografinės (K. Zalenso Vilkaraistis 1968, režisierė S. Borisienė) ir dokumentiškosios propagandinės (A. Beriozovo ir B. Bratkausko trilogija O tu ėjai 1968, Yra tik vienas kelias 1970, Vadinkite tikruoju vardu 1973, režisierius B. Bratkauskas) krypties.
8 dešimtmečio pabaigoje pradėjus naudoti elektroninį montažą televizijos teatras (vadinamasis montažinis teatras) dar labiau priartėjo prie kino, bet polinkis į kameriškumą išliko (E. Albee’io Zooparkas 1977, režisierius B. Morkevičius, A. Veiclerio Pasala, režisierius B. Talačka, N. Simono Antrosios aveniu kalinys, režisierius J. Sabolius, abu 1980, Nuoširdumas 1987, pagal B. Radzevičių, režisierius A. Ilginis). Atsirado hibridinis televizijos žanras videofilmas, kuris turėjo teatro ir kino elementų: televizijos studijoje arba natūroje buvo nufilmuojama keletas epizodo dublių, vėliau jie būdavo montuojami. Pasitelkus videofilmo technologiją dažniausiai statytos lietuvių rašytojų pjesės (A. Griciaus Palanga 1981, režisierius M. Karklelis, V. Mykolaičio‑Putino Valdovas 1987, režisierius B. Morkevičius), ekranizuoti prozos kūriniai (Čia mūsų namai 1984, pagal J. Paukštelį, režisierius S. Vosylius, Nebylys 1985, pagal J. Tumą‑Vaižgantą, Vilius Karalius 1988, pagal I. Simonaitytę, abiejų režisierius V. Bačiulis, Petras Kurmelis 1986, pagal Žemaitę, režisierius J. Sabolius). Pastatyta pasaulinės literatūros klasikos kūrinių (T. Williamso Geismų tramvajus 1987, režisierius J. Sabolius, H. Ibseno Heda Gabler 1988, A. Strindbergo Tėvas, Judita, pagal H. F. E. Bergmaną, abu 1990, visų režisierius V. Bačiulis, V. Gibsono Dviese sūpuoklėse 1994, režisierius B. Morkevičius). Kituose spektakliuose grįžta prie literatūrinio teatro tradicijų (Sutkai 1977, pagal Žemaitę, režisierius A. Galinis, Rimai ir Nerimai 1978, pagal J. Tumą‑Vaižgantą, režisierius A. Ilginis). 10 dešimtmetyje Nepriklausomų aktorių teatras sukūrė televizijos spektaklių pagal lietuvių rašytojų kūrinius.
10 dešimtmetyje televizijos pradėjo kurti televizijos programavimo reikalavimus labiau atitinkančius serijinius kūrinius (dramas, vadinamąsias muilo operas). Televizijos spektaklių statyta vis mažiau, 21 a. 1–2 dešimtmetyje jų beveik nekurta.
Per televizijos teatro gyvavimo 5 dešimtmečius iš viso pastatyta daugiau kaip 300 spektaklių ir videofilmų. Daugiausia jų sukūrė televizijos režisieriai, keletą – teatro (I. Bučienė, M. Karklelis, A. Z. Lapėnas, V. Limantas, H. Vancevičius) ir kino (M. Giedrys, H. Šablevičius) režisieriai. Televizijos teatro spektakliuose vaidino įvairių Lietuvos teatrų aktoriai.
L: Ž. Pečiulis Videoteatras: Lietuviškųjų vaidybinių TV programų raidos bruožai (1957–1982) Vilnius 1994; Lietuvos televizija: 1957–2017: Faktai. Kūrėjai. Laidos Vilnius 2017.
94