telšškių tarm, lietuvių kalbos šiaurės žemaičių patarmės dalis. Šia tarme šnekama Akmenės, Ylakių, Mažeikių, Papilės ir Telšių apylinkėse. Pagrindinė skiriamoji ypatybė – negalūninių skiemenų trumpųjų balsių i, u platinimas (verčiami į ẹ, ọ) prieš skiemenis su plačiuoju vokalizmu (pvz., l′ẹpâ.u ‘lipau’, sk ‘suku’) ir kokybiškai sveikų šių balsių išlaikymas (kitaip negu kretingiškių tarmėje) prieš skiemenis su siauruoju vokalizmu, tai yra su i, i·, ie ir u, u·, uo (po minkštojo priebalsio). Dėl regresyvinės balsių asimiliacijos prieš skiemenį su siauruoju vokalizmu žemaičių tarmės ọ, ẹ, kilusius iš ą, ę ir einančius dvigarsių ọm, ọn, ẹm, ẹn (< am, an, em, en) pirmaisiais dėmenimis, telšiškiai dažniausiai verčia u, i (pvz., kû·sn′u ‘kąsnių’, t′·mps′i ‘tempsi’, bet kộ·snê· ‘kąsniai’, t·mptẹ ‘tempti’). Pietinėje telšiškių tarmės ploto dalyje (Luokė, Telšiai) vietoj bendrinės kalbos ą, ę turi ir šių balsių tarimo senuosius refleksus: ọn, ẹn arba (asimiliacijos pozicijoje) un, in (pvz., sk′·nstẹ ‘skęsti’), o šiaurės vakarų (Ylakiai) ir šiaurės rytų (Akmenė, Papilė) dalyje jie tariami ọu, ẹi (pvz., griž ‘gręžia’). Telšiškių tarmės ploto vakarų dalyje (Ylakiai, Seda) netariamos afrikatos č, dž, o šiaurės rytų dalyje (Akmenė, Mažeikiai, Papilė) tariamos tik vietoj senųjų junginių *tj, *dj, buvusių prieš trumpąjį a (pvz., jâ.utê· ‘jaučiai’, mèdê.ms ‘medžiams’).
303