tebras, gaso spalvà, subjektyvus garso parametras, apimantis visa tai, kuo skiriasi vienodo garsumo, aukščio ir trukmės muzikos garsai. Kitaip negu garso aukštis, trukmė ar garsumas, tembras yra daugiamatis parametras ir kiekybiškai jo įvertinti neįmanoma. Tembras labiausiai priklauso nuo garso spektro ir garso gaubtinės, ypač nuo pirmosios jo fazės – atakos. H. von Helmholtzas (Vokietija) įžvelgė tokius tembro priklausomybės nuo spektro dėsningumus: negarsūs grynieji arba artimi jiems tonai (pvz., kamertono, iš dalies vargonų, fleitos) švelnaus, malonaus tembro; muzikiniai tonai, kurių žemosios harmonikos (maždaug iki šeštosios) yra stiprios (pvz., žmogaus balso) skamba galingiau ir muzikaliau negu grynieji tonai, bet išlieka minkšti, jeigu tik nėra labai stiprių aukštesnių harmonikų; tonai, kurių nelyginės harmonikos stipresnės, turi nosinį atspalvį (pvz., klarneto); sudėtiniai tonai, pasižymintys keliomis stipriomis aukštesnėmis harmonikomis, pradedant maždaug šeštąja ar septintąja, yra ryškūs, aštrūs. Bendras dėsningumas: kuo stipresnės aukštosios harmonikos, tuo tembras šviesesnis. Jei garso ataka ilga, t. p. jei garso spektras joje aiškiai kinta, yra kitoks negu likusios garso dalies, ataką pašalinus garsas gali neatpažįstamai pakisti. Tembras – vienas svarbiausių muzikos raiškos priemonių. Kompozitorius ar atlikėjas, parinkdamas skirtingus tembrus, gali išryškinti melodiją, charakteringus akordus, arba atvirkščiai, parinkdamas vienodus tembrus – sulieti harmoniją ar pavienius atskirus balsus. 21 a. tembras tapo vienu pagrindinių muzikos kūrinio struktūros konstrukcinių elementų.

357

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką