Tepliava

Tepliavà (vok. Tapiau; nuo 1946 rus. Gvardeisk (Gvardeskas)), Tepliuva, miestas Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje, į rytus nuo Karaliaučiaus; Gvardeisko rajono centras. 13 353 gyventojai (2021).

Tepliavos aikštė

Pro Tepliavą eina Karaliaučiaus–Černiachovsko–Kauno geležinkelis, Karaliaučiaus–Marijampolės plentas. Mašinų (buitinės technikos surinkimo), popieriaus, trikotažo (kojinių), maisto (mėsos, duonos, konditerijos, pieno, žuvų apdorojimo) pramonė.

Istorinis kultūros muziejus. Biblioteka. Pilis (pastatyta 14 amžiuje). Bažnyčia (16 a. pirma pusė); dabar cerkvė. Rotušė (1922).

Istorija

Pirmą kartą Tepliava paminėta 13 a. viduryje Petro Dusburgiečio kronikoje. Apie 1265 sembų gyvenvietėje (vadintoje Surgurbiu, Deimenos dešiniajame krante) Vokiečių ordinas pastatė medinę pilį.

Nuo 1280 joje rezidavo Ordino komtūras, nuo 1301 – Karaliaučiaus komtūrui pavaldus pilies viršininkas. 1290 Deimenos kairiajame krante pastatyta antroji, mūrinė pilis; perstatyta po 1351 tapo konvento tipo su įtvirtintu priešpiliu. 1383 10 21 joje Vygando vardu pakrikštytas Vytautas Didysis. 1407 paminėta pilies koplyčia. 1457–1722 pilyje saugotas Vokiečių ordino archyvas ir biblioteka. Joje vasaromis rezidavo ir 1568 mirė pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis. Tepliavos gyvenvietė aplink pilį pradėjo kurtis apie 1450. 1502 paskirtas parapinės bažnyčios kunigas (pamaldos lietuvių kalba laikytos iki 1709–11 didžiojo maro ir bado). 1527–1751 Tepliava buvo valsčiaus, nuo 1752 – apskrities centras. 1540 paminėta parapinė mokykla. Mažosios Lietuvos lietuvių (lietuvininkų) ypač gausiai gyveno apylinkėse. 17 a. pabaigoje pastatyta antra mūrinė bažnyčia. Gyvenvietė plėtėsi dėl krovinių, daugiausia medienos, plukdymo Deimena, Priegliumi į Karaliaučių. 1722 jai suteiktos miesto teisės.

Tepliavos bažnyčia ir pilis (Ch. Hartknocho knygos raižinys, 1684)

18 a. pilis tapo Tepliavos domenų (valstybinių) valsčių centru. 1794 pilyje įrengta prieglauda (300 vietų neįgaliems nusenusiems kareiviams ir elgetoms vyrams, 100 – benamėms moterims); jos direkcija, siekdama gauti lėšų, 1794–1809 Mažosios Lietuvos gyventojams kasmet lietuvių kalba leido kovos su elgetavimu ir finansinės veiklos pranešimus). Pataisos namuose kalinti pavojingi nusikaltėliai.

Tepliavos pilis (pastatyta 14 a.)

Nuo 1893 prieglaudoje buvo apgyvendinami aklieji ir kurčnebyliai, nuo 1902 – psichiškai neįgalūs žmonės (jiems pastatytame komplekse įrengta psichiatrijos ligoninė). 1860 netoli miesto nutiestas Karaliaučiaus–Eitkūnų geležinkelis, 1898 – Labguvos–Friedlando siaurasis geležinkelis. 1914 08–1914 09 Tepliava labai nukentėjo nuo Rusijos artilerijos apšaudymų. Po I pasaulinio karo įkurtame sunkiųjų darbų kalėjime naciai kalino ir politinius kalinius. Tarpukariu veikė garlaivių (plaukiojo iš Karaliaučiaus į Vėluvą, Tilžę ir Klaipėdą) stotis, keli malūnai, lentpjūvės, medienos apdirbimo įmonė, įvairūs fabrikai, Rytų Prūsijos provincijos sodininkystės mokykla. 1875 buvo 2679, 1890 – 3763, 1905 – 6118 (iš jų 56 lietuviai), 1910 – 5986, 1933 – 7683, 1939 – 9326 gyventojai.

1945 Tepliava užimta SSRS kariuomenės, nuo 1946 priklauso Kaliningrado sričiai. 1945 04 sovietinė valdžia apgriautoje pilyje įsteigė tardymo izoliatorių, vėliau pertvarkė į pataisos darbų koloniją. 1989 bažnyčia pertvarkyta į cerkvę.

senamiesčio architektūra Tepliavoje