teritòrinė jra, prie valstybės kranto ar už jos vidaus vandenų esanti jūros zona, kuriai taikomas valstybės suverenitetas. Tikslas – garantuoti pakrantės valstybės saugumą, teisę naudoti jūros išteklius šioje zonoje, vykdyti į teritorinę jūrą įplaukiančių laivų priežiūrą.
Teritorinės jūros statusas ir režimas tarptautiniu lygiu pirmą kartą įtvirtintas 1958 konvencijoje Dėl teritorinės jūros ir gretutinės zonos (Lietuvoje įsigaliojo 1992) nustatant, kad pakrantės valstybės suverenitetas taikomas ne tik jos sausumos teritorijoje, vidaus vandenyse, bet ir teritorinėje jūroje. Pakrantės valstybė, atsižvelgdama į ekonominius, politinius ir gyvybinius interesus, nustato konkretų teritorinės jūros režimą.
1982 Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencija (Lietuvoje įsigaliojo 2003) pakartojo 1958 konvencijos pagrindines nuostatas ir pirmą kartą įtvirtino, kad kiekviena valstybė turi teisę nustatyti savo teritorinės jūros plotį iki ribos, neviršijančios 12 jūrmylių, matuojant šį plotį nuo bazinių linijų (įprastine bazine linija laikoma didžiausio atoslūgio linija išilgai kranto, kaip ji pažymėta pakrantės valstybės oficialiai pripažintuose didelio mastelio jūrų žemėlapiuose; vietovėse, kuriose kranto linija yra giliai išraižyta ir vingiuota arba išilgai ir netoli kranto yra salų virtinė, gali būti naudojamas tiesiųjų bazinių linijų, jungiančių tam tikrus taškus, metodas, pagal kurį nustatoma bazinė linija).
21 amžiaus pradžioje iš 151 jūrų pakrantės valstybės 119 (ir Lietuva) nustatė 12 jūrmylių teritorinės jūros plotį. Kai kurios valstybės (pvz., Graikija, Suomija, Turkija) nustatė daugiau kaip 12 jūrmylių teritorinės jūros plotį. Tarptautinė jūrų teisė pripažįsta, kad teritorinėje jūroje turi būti garantuotos ir kitų valstybių teisės, pirmiausia teisė laivams taikiai plaukioti.
777