teròras (lot. terror – baimė, siaubas), valstybės ar kito politikos subjekto sistemingai vykdomos represijos ir grasinimai. Nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės sunaikinimo siekiantis teroras vadinamas genocidu. Prieš valdžią nukreipto teroro (terorizmas) tikslas – sukurti baimės atmosferą, kuri priverstų valdančiuosius įgyvendinti teroristų tikslus. Valstybinį terorą dažniausiai pasitelkia politikai, įgiję valdžią revoliucijos ar perversmo keliu, siekiantys jėga susidoroti su tikrais ar tariamais priešininkais ir pertvarkyti visuomenę pagal savo pasaulėžiūrą.
Teroro kaip politinės kovos dėl valdžios ir jos išsaugojimo formų būta nuo seno. Naujųjų laikų ryškiausias buvo 18 a. pabaigos Prancūzijos revoliucijos laikotarpio jakobinų revoliucinis teroras, siekęs fiziškai sunaikinti aukštuomenę. Teroro sudėtingesnes formas 20 a. išplėtojo nacių ir komunistų režimai įvesdami žiniasklaidos priemonių monopolį ir taip garantuodami vienos ideologijos viešpatavimą. Gyventojų buvo reikalaujama ne tik paklusti, bet ir aktyviai talkinti policijai ar kitoms valdžios institucijoms. SSRS J. Stalinas įgyvendino vadinamąjį profilaktinį terorą – represuoti galimi oponentai šiems dar nesiėmus jokių veiksmų. Manoma, kruviniausią istorijoje terorą įgyvendino Kambodžą valdę Raudonieji khmerai.
Valstybės mastu įgyvendinant terorą valstybės ir valdančiosios partijos institucijos dažnai glaudžiai susijusios ir ši sistema pradeda naikinti savo pačios dalis (pvz., nacių represijos prieš SA, susidorojimas su SSRS valstybės saugumo generaliniu komisaru L. Berija). Valstybinis teroras dažniausiai trunka neilgai (daugiausia kelerius metus), vėliau jį keičia daug švelnesnis valdymo laikotarpis, gyventojai kurį laiką gyvena baimėje vien dėl teroro grėsmės. Terorą patyrusi visuomenė dažniausiai ilgai būna neiniciatyvi, nepasiekia aukštų ekonominės veiklos rodiklių.
valstybinis teroras; revoliucinis teroras