tėvonnis tesmas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės privataus dvaro savininko (bajoro ar bažnyčios) organizuotas teismas to dvaro priklausomų gyventojų (daugiausia valstiečių ir kaimo amatininkų) civilinėms ir baudžiamosioms byloms nagrinėti. Atsirado klostantis feodaliniams santykiams. Privatiems dvarams buvo suteikiamas imunitetas: dvaro savininkas privalėjo palaikyti dvare viešąją tvarką ir garantuoti teisingumo vykdymą. 1447 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero privilegija suteikė feodalinį imunitetą visiems privatiems dvarams (prieš tai jį turėjo tik iš didžiojo kunigaikščio specialų raštą gavę dvarai).

Imunitetas nebuvo absoliutus – valstybės žinioje tebebuvo sunkius baudžiamuosius nusikaltimus padariusių asmenų teisminis persekiojimas ir tam tikrų bylų nagrinėjimas apeliacine tvarka, t. p. valstybė, prieš tai perspėjusi dvaro savininką, privalėjo perimti teisingumo vykdymą bylose, kurių tėvoninis teismas nenorėjo ar negalėjo išnagrinėti.

Tėvoninio teismo narius skyrė dvaro savininkas. Dideliuose dvaruose galėjo veikti keli tėvoniniai teismai. Juose bylos būdavo nagrinėjamos pirmosios instancijos tvarka, apeliacinės instancijos tvarka bylas dažniausia nagrinėdavo dvaro savininkas ar jo paskirtas teisėjas. Tėvoniniai teismai daugiausia taikė vadinamąją dvarų teisę (Vakarų Europoje žinomą kaip manorų teisė; manoras), kurią sudarė dvarų savininkų išleisti aktai, vietos papročiai, bažnyčios dvaruose – ir kanonų teisė. Tėvoninių teismų neliko panaikinus baudžiavą.

1520

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką