Thionville

Thionville (Tjonvlis), miestas Prancūzijos šiaurės rytuose, Lotaringijos istorinėje srityje, į šiaurę nuo Metzo, apie 15 km nuo Liuksemburgo sienos, abipus Moselio (Moselle’io) upės. Priklauso Didžiųjų Rytų administraciniam regionui.

40 800 gyventojų (2019; aglomeracijoje 135 300 gyventojų).

Upių uostas. Per Thionvilleʼį eina Nancy–Liuksemburgo automobilių magistralė ir greitaeigė geležinkelio linija. Thionville’io‑Yutzo oro uostas.

Juodoji metalurgija (specialaus plieno lydymas), upių laivų statyba, automobilių gamyba, chemijos, cemento, metalo apdirbimo, elektronikos, elektrotechnikos, alaus pramonė. Apie 10 km į šiaurės rytus nuo Thionville’io yra Cattenomo branduolinė elektrinė (galia 5200 MW).

Thionville’io universitetinis technologijos institutas. 3 teatrai. Liuksemburgo grafų (vėliau hercogų) pilies liekanos (donžonas, 11–12 a., nuo 1966 miesto muziejus Tour aux Puces).

Architektūra

Senoji rotušė (17 a.), varpinė (14 a.). Klasicistinė Šv. Maksimino (1760) ir kitos bažnyčios. Guentrange’o fortas (1899, dabar karo muziejus). Barokiniai 16–17 a. namai.

Istorija

Dabartinio Thionville’io vietoje žmonių (alemanų genčių) gyventa nuo ankstyvųjų vidurinių amžių. Juos pajungusių frankų karalius Pipinas Trumpasis 8 a. čia pasistatydino pilį.

Nuo 10 a. Thionville’is buvo Šv. Romos imperijos dalis (iki 1462 valdė Liuksemburgų giminė, vėliau Burgundijos kunigaikščiai, nuo 1477 – Habsburgai). 1643 užimtas, 1659 aneksuotas Prancūzijos.

Po 1870–71 Prancūzijos–Prūsijos karo Thionville’is (ir visas Elzasas‑Lotaringija) iki 1919 priklausė Vokietijai, vadintas Diedenhofenu. Pro jį ėjo Vokietijos kariuomenės įrengtų gynybinių tvirtovių linija.

Per II pasaulinį karą vėl užimtas nacių Vokietijos, po karo grąžintas Prancūzijai. 1944–45 čia buvo įrengta didelė perkeltųjų asmenų stovykla.

Diedenhofen