Tian Šãnis (kin. Tian Shan), kalnų sistema Azijos vidurinėje dalyje, Kinijoje, Uzbekijoje, Kirgizijoje ir Kazachijoje. Plotas apie 1 mln. km2. Ilgis (iš pietvakarių į šiaurės rytus) apie 2500 km, plotis 350–500 kilometrų. Šiaurėje Tian Šanį riboja Džungarijos lyguma ir Ilio slėnis, pietuose – Kašgaro įduba ir Ferganos slėnis.

Tian Šanio orografinė schema

Reljefas

Aukščiausios viršūnės: Pergalės viršūnė (7439 m), Chan Tengri kalnas (6995 m; abi Centriniame Tian Šanyje). Tian Šanis skirstomas į Vakarų (apima Čiatkalo kalnagūbrį, Ferganos kalnagūbrį, Karatau, Talaso Alatau, Ugamo, Pskemo kalnagūbrius), Šiaurės (apima Kungei Alatau, Užilės Alatau, Kirgizijos kalnagūbrį, Ketmenio kalnagūbrį), Vidinį (apima Terskei Alatau, At-Bašy, Borkoldojaus kalnagūbrius), Centrinį (apima Kakšaltau, Sary-Džazo, Inylčektau, Kuiliutau kalnagūbrius) ir Rytų (apima Borohoro kalnagūbrį, Kuruktago, Iren Chabyrgos, Bogdašano, Karlyktago, Chalyktau, Borochotano kalnagūbrius). Kalnagūbrius skiria plačios tektoninės įdubos (didžiausios Isyk Kulio, Turfano) ir tarpukalnių slėniai (Kaidu, Naryno, Tekeso). Didžiausi kalnagūbriai matyti orografinėje schemoje. Aukščiausios perėjos: Turugarto (3752 m), Dolono (3030 m).

Tian Šanis Kirgizijoje

Tian Šanyje yra lietuviškais vardais pavadintų viršūnių – Akstino viršūnė, Dotnuvos, Lietuvos alpinistų viršūnė, Lietuvos tūkstantmečio, Nemuno, Mažvydo, Vilniaus universiteto viršūnė, Žalgirio viršūnė.

Geologinė sandara

Tian Šanio kraštovaizdis Kinijoje

Tian Šanis susiformavo kaledoninės (šiaurinė ir rytinė dalys) ir hercininės (pietinė ir vakarinė dalys) kalnodaros metu. Vėliau paviršių denudavo eroziniai procesai; šio senojo išlyginto lengvai banguoto paviršiaus ruožų (peneplenų, arba syrtų) išliko 3000–4000 m aukštyje. Vėlesnės kalnodaros suformavo dabartinį kalnų pavidalą. Tian Šanis susidaręs daugiausia iš paleozojaus ir prekambro metamorfinių (skalūnų, gneisų, marmuro), magminių (granitų) ir nuosėdinių (smiltainių, klinčių, dolomito) uolienų. Daubose ir slėniuose yra kainozojaus ir mezozojaus nuosėdų. Yra akmens ir rusvųjų anglių, naftos, gamtinių dujų, fosforitų, aukso, sidabro, cinko, nikelio, volframo, švino, gyvsidabrio, stibio, vario, polimetalų rūdų telkinių, mineralinių versmių. Tian Šanio tektoninis aktyvumas tęsiasi, dažni žemės drebėjimai.

Klimatas

Klimatas žemyninis, būdingi dideli temperatūrų skirtumai. Liepos mėnesio vidutinė temperatūra nuo 20–26 °C (Tian Šanio priekalniuose) iki 34 °C (Tian Šanio rytuose, Turfano įduboje), sausio mėnesį atitinkamai nuo –5 iki –23 °C. Per metus iškrinta nuo 200–400 mm (rytiniuose šlaituose ir vidurinėje dalyje) iki 2000 mm (vakariniuose ir šiaurės vakariniuose šlaituose) kritulių; daugiausia kovo–balandžio mėnesiais (rytiniuose šlaituose ir vidurinėje dalyje – vasarą).

Hidrografinės sąlygos

Prasideda Narynas ir kiti Syrdarjos intakai, Ilis, Čiu ir jų intakai, Aksu (Tarimo intakas) ir kitos upės; dalis jų įteka į nenuotakius ežerus. Ežerai (didžiausi: Isyk Kulis, Songkiolis, Čatyrkiolis) daugiausia tektoninės kilmės, druskingi. Ledynai užima apie 10 000 km2 plotą, jų daugiausia aplink Pergalės ir Chan Tengri viršūnes; didžiausias – Inylčeko ledynas (plotas 567 km2, ilgis 59,5 km).

Augalija, gyvūnija, aplinkos apsauga

Ryškus vertikalusis augalijos zoniškumas. Iki 1300 m aukščio vyrauja pusdykumės ir stepės, iki apie 3000 m – kalnų miškai (eglės, riešutmedžiai, kadagiai, kėniai, gluosniai, tuopos), iki apie 3500 m – alpinės pievos. Sniego linija prasideda 3400–4500 m aukštyje. Veisiasi vilkai, lapės, stirnos, antilopės, šermuonėliai, kalniniai ožiai. Ala-Arčos nacionalinis parkas (plotas 200 km2, įkurtas 1977; Kirgizijoje), Isyk Kulio (Kirgizijoje), Aksu-Džabagly, Almatos (abu Kazachijoje) ir kiti rezervatai. Čiatkalo (1978, Uzbekijoje), Sary Čeleko (1978), Isyk Kulio (2001; abu Kirgizijoje) biosferos rezervatai (UNESCO programa Žmogus ir biosfera). Vakarų Tian Šanis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą (2016).

Ala-Arčos nacionalinis parkas (Kirgizija)

Tyrinėjimų istorija

Tian Šanį 1856–57 pirmasis tyrė P. Semionovas-Tianšanskis. 1957 Tian Šanio ledynų žemėlapius tikslino, kalnų upių debitus matavo bei tarpeklius tyrinėjo lietuvių hidrologas A. Barisas.

1765

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką