Tiandzno sùtartys (Tianjino sutartys), Kinijos sutartys su Didžiąja Britanija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV) ir Prancūzija. Pasirašytos Tiandzine per II opijaus karą (1857–60). JAV–Kinijos sutartis (1858 06 18) garantavo JAV nuosavybės Kinijoje neliečiamumą ir suteikė JAV misionieriams teisę laisvai veikti Kinijoje. JAV prekybai buvo atidaryti (be anksčiau atidarytų Šanchajaus, Ningbo, Fudžou, Siameno ir Guangdžou uostų) Taivanfu (Taivano sala) ir Šantou uostai. JAV piliečiai šiuose uostuose galėjo nuomotis pastatus, žemę.
Didžiosios Britanijos–Kinijos sutartis (1858 06 26) numatė Didžiosios Britanijos prekybai atidaryti dar 5 jūrų uostus: Niudžuaną, Dzindžou, Jantai, Taivanfu, Šantou, suteikė teisę Didžiosios Britanijos piliečiams laisvai keliauti po šalį, Didžioji Britanija gavo laivybos ir prekybos Jangdzės upe laisvę, Kinija turėjo sumokėti 4 mln. taelų (1 taelas – 33–37 g sidabro) kontribuciją.
Kinijos–Prancūzijos sutartis (1858 06 27), be privilegijų, suteiktų Didžiajai Britanijai ir JAV, numatė papildomai atidaryti Prancūzijos prekybai Nankingo ir Danšui (Taivano sala) uostus, leisti prancūzų misionieriams laisvai skleisti krikščionybę Kinijoje, Kinija įsipareigojo sumokėti Prancūzijai 2 mln. taelų kontribuciją. Kinija įsipareigojo oficialiuose dokumentuose Vakarų atstovų nevadinti barbarais, susirašinėdama su Vakarų valstybėmis vartoti anglų kalbą. Tiandzino sutartys sudarė prielaidas Vakarų valstybių skverbimuisi į Kiniją ir vertė Čingų Kiniją pradėti šalies modernizaciją.
Didžiosios Britanijos–Kinijos sutartis, Kinijos–Prancūzijos sutartis, Jungtinių Amerikos Valstijų–Kinijos sutartis; JAV–Kinijos sutartis