Tibèrijus, Tibèrijus Kláudijus Nerònas (Tiberius Claudius Nero) 42 11 16 pr. Kr.Roma 37 03 16Misenum (dabar Miseno, Bacoli dalis), Romos imperatorius (14–37). Augusto posūnis, Druzo tėvas.
Nuo 20 pr. Kr. vienas Augusto karvedžių, pagarsėjo kampanijomis Armėnijoje, Narbono Galijoje, Panonijoje, Germanijoje, Ilyrijoje. 13 ir 7 pr. Kr., 18, 21 ir 31 po Kr. konsulas, 6 pr. Kr.–37 po Kr. (su pertrauka 1 pr. Kr.–3 po Kr.) liaudies tribūnas, 15–37 didysis pontifikas. Tapęs imperatoriumi iš pradžių valdė sutardamas su Senatu, vėliau rėmėsi pretorijonais. Tęsė Augusto vidaus politiką. 16 ir 22 priėmė įstatymus prieš prabangą ir palūkininkavimą, 33 panaikino įsiskolinimus palūkininkams. Sumažino išlaidas visuomeninėms statyboms, grūdų ir pinigų dalijimą plebėjams, nustojo valstybės lėšomis rengti žaidynes, bet negailėjo jų žemės drebėjimo ar potvynio nuniokotiems miestams. Imperijos toliau nebeplėtė (atšaukė Germaniką), bet stiprino Romos valdžią jau turimose provincijose – legionuose sugrąžino drausmę, ribojo vietininkų ir publikanų veiklą.
Tiberijus (marmuras, Britų muziejus Londone)
Po sūnaus Druzo mirties (23) beveik visiškai nusišalino nuo valstybės reikalų, juos pavesdamas pretorijonų prefektams: Sejanui, o šį 31 apkaltinus sąmokslo rengimu ir nubaudus mirties bausme – Makronui.
Tiberijui valdant 30 nukryžiuotas Jėzus Kristus.