Tibèto istòrija
Priešistorė
Archeologiniai duomenys leidžia teigti pirmuosius gyventojus Tibeto teritorijoje atsiradus prieš 0,5 mln. m., kai buvo apgyvendinta Indija. Seniausi Tibeto teritorijoje aptikti archeologiniai radiniai (akmeniniai kirviai, sagos) datuojami 50 000 metų. Nvija Devu aukštikalnėje (4,6 km virš jūros lygio) žmonių gyventa prieš 30 000–40 000 metų. Prieš 16 000 ir 8 000 m. vyko dvi gyventojų migracijos bangos. Vėlesni archeologiniai duomenys datuojami 3000 ir 2000 prieš Kristų. Neolito laikotarpio Karui vietovėje rasta keramikos, gyvulininkystės ir primityvios žemdirbystės pėdsakų. Čoiguno kultūra ženklina bronzos amžių. Čangtango plokštumoje rasta geležies amžiaus įtvirtinimų ir kapaviečių, jų kilmė neaiški. Pasak senųjų Tibeto tekstų, čia anksčiau buvo Žanžungų šalis, kur atsirado tibetiečių bon tikėjimas (išliko būdingų piešinių uolose, pastatų liekanų).
Ankstyvoji istorija
1 a. pr. Kr. Jarlungo slėnyje atsirado dar viena valstybė, jos valdovas Drigumas Tenpo mėgino išsilaisvinti iš Žanžungų įtakos išvydamas bon šventikus, tačiau buvo nužudytas; Žanžungas vyravo regione iki 7 amžiaus.
108 istorijos šaltiniuose minimas tibetiečių surengtas Kinijos pasienio Gansu Gansu posto užpuolimas siekiant užblokuoti Dunhuango kelią (antikos laikais čia ėjo Didysis šilko kelias). Panašus incidentas įvyko ir 168–169. Kinijos šaltiniai mini Fu valstybę. Dėl savo geografinės padėties Tibeto gentys ilgai gyveno gana izoliuotai nuo kitų pasaulio regionų nejausdamos būtinybės kurti stiprų centralizuotą politinį darinį. 439 į Tibetą įžengė karingos cianų gentys; jų vadas netrukus įsivyravo Tibete, jo palikuoniai ilgainiui buvo asimiliuoti tibetiečių, pamažu kūrėsi vieninga valstybė.
Tibeto imperija 618–842
6 a. pabaigoje–7 a. pradžioje Jarlungų dinastija (pavadinta pagal upės slėnį) palaipsniui užvaldė aplinkines teritorijas. Dinastijos atstovai skelbėsi tiesiogiai bendraujantys su dangumi, iš kur esą gavę šventraštį. Namris Songcenas (valdė 570–618) apie 600 suvienijo kelis gentinius klanus, išplėtė savo valdas į centrinę Tibeto plokštumą. Jo sūnus Songcenas Gampo (618–650) užvaldė teritoriją aplink šiuolaikinę Lhasą ir nukariavo Žanžungą. Jis į Tibetą atnešė budizmą. Jarlungų karalystė virto Tibeto imperija. Du diplomatiniai vizitai į Kiniją išvedė Tibetą į tarptautinę areną. Valstybėje buvo sukurtas unifikuotas kanceliarinis raštas, archyvas, veikė kariuomenė ir diplomatinis korpusas. 663 Tibetas įveikė Togono valstybę prie Kukunoro ežero. Songcenui Gampo mirus budizmo reikšmė sumažėjo.
Tibeto pasiuntinys Garas Tongcenas Julsungas (antras iš kairės) pas Kinijos imperatorių Taidzongą (7 a. pirma pusė, dailininkas Jan Libenas)
Trisongas Decenas (valdė 755–794) atkūrė šalyje Budos mokymą, organizavo jo tekstų vertimą iš sanskrito ir sukūrė Tibeto sanghą; Centriniame Tibete buvo įkurtas Samje vienuolynas – šalies mastu pirmasis budistų vienuolynas. 763 Trisongas Decenas, atsakydamas į Kinijos spaudimą, surinko 200 000 kariuomenę ir pasiekė Kinijos sostinę Čanjaną, priversdamas sudaryti taikos sutartį (jam atiteko teritorijos prie Kukunoro ežero). Jis t. p. surengė žygių į vakarus, pasiekė Okso upę, susidūrė su arabų kalifu Harūnu ar Rašidu. Trisongo Deceno anūkas Ralpačanas (815–838) prisidėjo atgaivinant budizmą. Vienuoliai buvo prilyginti valdininkams pasauliečiams, taip formavosi teokratinė valstybės valdymo forma. Suaktyvėjo ir bon religijos šalininkai, nepatenkinti savo pozicijų praradimu. Politiškai ir kariškai valstybė tapo silpnesnė. Ralpačanas buvo pašalintas po perversmo, sostą perėmė Langdarma (838–842), kuris rėmėsi bon tikėjimo šalininkais. Tarp Tibeto valdovų ir Tangų Kinijos būta pastovių ekonominių kontaktų, buvo sudaromos dinastinės santuokos. Savo klestėjimo metu Tibeto imperija valdė Bengaliją, Mongoliją ir kitas žemes.
Politinė fragmentacija ir atgimimas (9–12 amžiai)
Mirus Langdarmai valstybę apėmė chaosas, vyko antiimperiniai sukilimai, vietiniai genčių sąjungų vadai pradėjo tarpusavio vaidus; valstybė politiškai susiskaldė. 842–1247 centrinės valdžios Tibete nebuvo. Baigėsi ir Tibeto ekspansija Azijoje. Tačiau kultūriniu religiniu požiūriu šiuo laikotarpiu Tibetas išgyveno tam tikrą pakilimą. Kūrėsi budistų vienuolynai, plito įvairių krypčių budizmo mokymai. Susiformavo trys pagrindinės budizmo sektos: sakjapa, kadampa, kagjupa. Po 842 valdančiojo klano atstovas Njimagonas pradėjo Ladakhų dinastiją. Jo sūnūs valdė įvairias Vakarų Tibeto dalis. 11 a. budizmo įtaka sustiprėjo. Budizmo dvasinis vadovas Atisa Dipankara Šrijnana valdovo pakviestas 1042 lankėsi Vakarų Tibete. Tradiciškai budizmas labiausiai paveikė Khamo regioną.
Tibetas mongolų valdžioje (1240–1354)
13 a. viduryje Tibetas, tuo metu administruojamas Sakjos vienuolyno lamos (vadinamosios Sakjos dinastijos), atsidūrė mongolų valdžioje. Pirmasis dokumentuotas Tibeto ir mongolų susidūrimas datuojamas 1121 (budistų misionierius Cangpa Dungkhuras ir jo 6 mokiniai susitiko su Čingischanu galimai Tanguto pasienyje), 1240 mongolai (30 000 žm.), vadovaujami Durda Darchano, įsiveržė į Tibetą, bet pralaimėjo, 1241 pasitraukė iš Tibeto (visi mongolų princai buvo sukviesti didžiojo chano Ugedėjaus, besirengiančio skirti įpėdinį). Į Tibetą jie sugrįžo 1244, Godanas, Čingischano anūkas, įteikė Sakjos abatui reikalavimą tapti jo asmeniniu kapelionu, atsisakius grasindamas didesnio masto įsiveržimu. Sakja Pandita (1182–1251) po beveik trijų metų priėmė šį ultimatumą ir Landžou mieste 1247 susitiko su Godanu. Mongolai aneksavo Amdo ir Khamo valstybes, 1249 mongolų kurultajus paskyrė Sakją Panditą valdovo pavaduotoju (vicekaraliumi) Centriniame Tibete. Taip Tibetas buvo inkorporuotas į Mongolų imperiją, kuri įgijo nominalią aukščiausią Tibeto religinių struktūrų ir vietinės administracijos valdžią. Sakjos Panditos autoritetu ir suformuluotu principu čoi–jong (mokytojas–globėjas), pagal kurį Tibeto dvasininkai buvo skelbiami mongolų mokytojais, šie – tibetiečių globėjais, mongolai buvo stabdomi nuo karinių baudžiamųjų akcijų prieš Tibeto gyventojus, kita vertus, užtikrintas tibetiečių duoklės mokėjimas. Ši valdymo sistema gyvavo kaip diarchija, kur dvasinė tibetiečių valdžia pasaulietinės valdžios funkcijas užleido mongolams.
1253 Sakją Panditą kurultajuje pakeitė jo sūnėnas Čogjalas Phagpa (1235–80). Kai 1260 Chu Bilajus pasiskelbus imperatoriumi ir įkūrus Juanų imperiją Čogjalas Phagpa tapo valstybės dvasiniu vadovu, dėl to budizmas paplito visoje jos teritorijoje, t. p. ir Kinijoje. Tibeto budizmas apsaugojo kraštą nuo kiniškojo daoizmo ir konfucianizmo įtakos. Chu Bilajaus nurodymu Phagpa Tibeto rašto pagrindu sukūrė raštą, skirtą keturioms imperijos kalboms (mongolų, kinų, uigūrų ir tibetiečių). Buvo atliktas gyventojų surašymas, pagerintas susisiekimas tarp Sakjos vienuolyno ir Pekino. 1288 įsteigta Tibeto reikalų žinyba. Vienuolynų remontui skirta imperijos lėšų. Sakjų hegemonija Tibete tęsėsi iki 14 a. vidurio.
Budistų klanų valdymas (14–17 a.)
1346–54, artėjant Juanų dinastijos pabaigai, Phagmodų dinastija nuvertė mongolų imperijos paramos netekusią Sakją. Sakjos valdymas Tibete galutinai baigėsi 1358, kai Centrinį Tibetą pradėjo kontroliuoti kagjupos sektos atstovas Čangčubas Gjalcenas (1302–64). Iš pradžių santykiai su mongolais nepablogėjo – Čangčubas Gjalcenas atvirai su jais nekonfrontavo. Kinijai išsilaisvinus nuo mongolų Tibetas de facto irgi tapo nepriklausomas. Mingų dinastijos valdovai nesėkmingai bandė kontroliuoti Tibeto religinių vadovų ir administracijos skyrimą.
Imperatorius Džu Juandžangas siekė puoselėti budistinį Tibeto ir Kinijos ryšį, ketvirtasis Karmapa Lama (1340–83) atmetė imperatoriaus kvietimą, nors išsiuntė kai kuriuos mokinius kaip pasiuntinius į Nankino dvarą. Kad gautų budistinių tekstų, Džu Juandžangas išsiuntė į Tibetą budistų vienuolio vadovaujamą religinę misiją (1378–82).
Visa Tibeto teritorija buvo padalyta į administracines apskritis czonus, prie Kinijos ir Tibeto sienos atsirado pasienio punktų. Buvo atliktas žemių perskirstymas, įvestas žemės mokestis (1/16 viso derliaus). Pradėta kelių statyba, įsteigus policinę patrulių tarnybą užtikrintas gabenamų prekybos krovinių, keliaujančių valstybės pareigūnų saugumas. Teismų reforma panaikino mongoliškuosius teismus ir įvedė vadinamuosius 15 skyrių įstatymus (vėliau jie tapo Dalai Lamos V įstatymų pagrindu). Sustiprinta ir budistų vienuolių drausmė.
1354–1435 Tibeto valdovai sugebėjo išlaikyti įvairių įtakų pusiausvyrą. Ypač taikus ir klestintis buvo 47 m. trukęs Drakpos Gjalseno valdymas (1385–1432). Ankstyvoji Phagmodų era garsėjo kultūriniu produktyvumu ir buvo vadinama aukso amžiumi. Siekta atgaivinti senovės Tibeto karalystės šlovę, o daug senovinių tekstų buvo tarsi iš naujo atrasti išsilavinusių dvasininkų. Vienuolynai įgavo vis didesnę įtaką tibetiečių gyvenimui. Šis laikotarpis apėmė budistų reformatoriaus Congkhapos, gelugpos sektos įkūrėjo, ir jo jaunesniojo giminaičio Geduno Drubo, po mirties pradėto laikyti pirmuoju dalai lama, darbus. Dinastija turėjo ilgalaikę reikšmę Tibeto istorijai: sukūrė autonominę karalystę po Juanų valdymo, atgaivino nacionalinę kultūrą ir priėmė naują teisės kodeksą, kuris išliko iki šeštojo dešimtmečio. Dėl vidinių šeimyninių ginčų po 1435 jos galia silpnėjo ir buvo sumažinta iki U regiono (Rytų Centrinis Tibetas).
Galingi klanai, ypač Rinpungpos šeima, kuri pradėjo dominuoti Cango srityje, pasinaudojo galimybe padidinti savo galią. 1481 jų giminės atstovui Donjo Dordže pavyko nuversti Centrinio Tibeto valdovą Kungą Lekpą (valdė 1448–81). Rinpungpos dinastijos valdovai (1435–1565) buvo linkę remti karmapos sektą, o Phagmodai dažnai (bet ne išimtinai) pirmenybę teikė varžovei gelugpai. Šiuo laikotarpiu valdovams buvo svarbu rasti sąjungininkų tarp galingų vienuolynų ir sektų. Ngavang Taši Drakpa (valdė 1499–1554 ir 1556/57–1564) sugebėjo 1517–18 atstumti Rinpungpas iš Lhasos srities, buvo paskutinis veiksmingas dinastijos karalius, palaikantis gerus santykius su gelugpos vadovais (1578 jos vyriausiasis dvasininkas Sonamas Gjatso (1543–88) iš mongolų chano Altano gavo dalai lamos garbės titulą, po mirties pradėtas vadinti Dalai Lama III), tačiau jo įtaka daugiausia apsiribojo U regionu. Po jo mirties 1564 kilo šeimos tarpusavio kovos. Galiausiai silpnėjantis sostas 1576 atiteko jo anūkui Ngavang Drakpai Gjaltsenui. Nors iš esmės bejėgis, jis išlaikė tam tikrą svarbą kaip centras, aplink kurį laviravo įvairios Rytų Centrinio Tibeto kilmingos ir dvasininkų grupės. Tuo metu Cango mieste iškilo nauja galinga Cangpos dinastija (1565–1642), kuri nuvertė Rinpungpas. Kaip ir Rinpungpos, jie rėmė karmapos sektą. Tai buvo paskutinė Tibeto dinastija, valdanti savo vardu. Cangpos buvo priešiškos gelugpai ir dalai lamoms, šių valdžia stiprėjo U regione. 1605 Tsangpos pajėgos įsiveržė į U, puolė Drepungo ir Seros vienuolynus (žuvo apie 5000 vienuolių), išstūmė mongolų pajėgas, padedančias Dalai Lamai IV (valdė 1589–1617, buvo chano Altano proanūkis), šis turėjo bėgti iš Tibeto. Cangpos valdovas 1612–19 išplėtė savo įtaką Vakarų Tibete, užėmė Jarlungo slėnį, t. p. sėkmingai veikė Tibeto pietryčiuose. Tačiau Cangpos dinastija nebuvo aristokratiškos kilmės ir tai silpnino jos autoritetą.
Dalai Lamos V valdymas
Dalai Lama V ir Kinijos imperatorius Šundzi, 1653 (17 a. freska Potalos rūmuose Lhasoje)
Nuo 16 a. pirmos pusės artimiausi Tibeto kaimynai buvo Kukunoro mongolai oiratai, kurie pamažu judėjo Tibeto link. Senieji mongolų ir Tibeto lamų ryšiai buvo išlikę, gelugpos gynimo pretekstu 1641 Guši Chanas užėmė Khamo sritį, vėliau įsiveržė į Cangą, 1642 perdavė Cangą, U ir dalį Rytų Tibeto administruoti Dalai Lamai V (valdė 1617–82), Lhasa buvo paskelbta Tibeto sostine (čia pastatyti Potalos rūmai iki 1959 buvo dalai lamų būstinė). 1643 Nepalas ir Sekkiras Dalai Lamą V pripažino Tibeto valdovu (pats Guši Chanas Tibeto valdyme faktiškai nedalyvavo). Tibete pradėjo veikti Ganden Phodrang – teokratinė vyriausybė; ši vidaus santvarka su nedideliais pakitimais išliko iki 1950. Ilgainiui mongolų oiratų valdžia Tibete silpnėjo.
1672 Dalai Lama V įvedė unifikuotus pareiginius laipsnius ir uniformą. Buvo praplėstos vyriausybės kompetencijos, pradėtos dalyti žemės su valstiečiais ir galimybe jas paversti paveldimomis. Svarbiausiais Tibeto teisės paminklais laikomi Dalai Lamos V paliepimu Pagmodupos ir Juanų įstatymų pagrindu parengti vadinamieji 13 ir 16 įstatymų. Tibeto visuomenė buvo suskirstyta luomais, kiekvienas jų padalytas į tris kategorijas, jos savo ruožtu – į smulkesnes tris grupes. Aukščiausiam luomui priskirti aristokratai, įvairių kartų Tibeto valdovų palikuonys, gyvieji budos, aukšto rango vienuoliai ir pasauliečiai valdininkai, antrajam – žemesnieji tarnautojai, vienuoliai, prekybininkai, trečiajam – valstiečiai, amatininkai, piemenys. Nustatyta atsakomybė už nusikaltimus, numatytos fizinės bausmės, ordalijos. Aukščiausios kategorijos asmenys kaltę galėjo atpirkti auksu, pinigais, grūdais, galvijais (jautis prilygintas aukso monetai). Skyrybos baustos bauda, sūnūs likdavo tėvui, dukros – motinai. Tibeto teisė ir terminija laikomi autentiškais. 1677 Ganden Phodrang vyriausybė formalizavo sieną tarp Tibeto ir Kinijos. Dalai Lamai V 1682 mirus jo regentas Desi Sangje Gjaco kurį laiką tai slėpė, valdė jo vardu ir oficialiai užėmė sostą kaip Dalai Lama VI tik 1697.
Čingų imperijos valdžioje
Žlugus Mingų dinastijai Kiniją užkariavo mandžiūrai, įkurdami Čingų imperiją. Imperatorius Kangsi (valdė 1662–1722) užsibrėžė tikslą nugalėti Oiratų chanatą Džungarijoje ir Tibetą. 1715 kilo Čingų imperijos ir Džungarijos karas, aiškios persvaros neturėjo nei viena pusė. Oiratų valdovas Cevanas Rabdanas 1717 užėmė Tibetą. Pasinaudodamas šiuo pretekstu Kangsi nukreipė į Lhasą savo pajėgas ir sukėlė tibetiečius Khamo srityje. Pralaimėjimą patyrę oiratai pasitraukė iš Tibeto, Lhasoje liko 2000 karių Kinijos įgula; tai sustiprino Kinijos įtaką Tibete. Ji dar labiau sustiprėjo 1750 numalšinus tibetiečių sukilimą. Tibetas neturėjo savų pinigų ir naudojosi Nepalo moharu. 1769 Nepale panaikintas senojo pavyzdžio piniginis vienetas ir įvestas naujas, Tibeto derybos su Nepalu dėl analogiškos reformos liko be rezultatų. 1788 Nepalo valdovas pradėjo karą ir nuniokojo Tibetą, tai sukėlė Kinijos atsakomąją reakciją; kinų pajėgos nugalėjo Nepalą, pasiekė jo sostinę Katmandu.
Lungtoko Gjatso (Dalai Lamos IX) pristatymas (tušas, 1808, Harvardo meno muziejai Kembridže)
1792 sutartimi Nepalas įsipareigojo nepažeisti Tibeto sienų ir atlyginti karo nuostolius. Tibetas tapo uždaras užsieniečiams. Kinijos vietininkai ambanai įgijo teismų, finansų, sienų, dalai lamos susirašinėjimo kontrolės teisę, savo įtaka jie prilygo dalai lamai – tai reiškė de facto Tibeto pavaldumą Kinijai. Tibeto izoliavimo nuo išorės pasaulio politika tęsėsi visą 19 a. ir stabdė jo raidą. Ambanai tiesiogiai kišosi į dalai lamų rinkimus. Išrenkami mažamečiai dalai lamos kiek vėliau būdavo nužudomi, nes kinai priešinosi stipraus dalai lamos atsiradimui. 19 a. Čingų imperijai silpnėjant mažėjo ir jos įtaka Tibete. 19 a. Tibetas tebebuvo uždara agrarinė šalis su maždaug 2,5 mln. žm., dalai lamos žinioje buvo apie 1,5 mln. žm. (tarp jų 300 000 vienuolių). Sostinės Lhasos gyventojų būta apie 30 000. Nuolat augo prekybos su Jungtine Karalyste apimtys. Iš Britų Indijos į Tibetą gabenta maisto produktai, medvilnė, vilna, metalo gaminiai, cukrus, tabakas, mainais gauta gyvulių, vilnos, druskos. Į Kiniją tibetiečiai gabeno vilną, odą, odos dirbinius, kailius, antilopių ragus, kvepalus, prieskonius, budistų literatūrą, iš Kinijos įsivežė arbatą, medvilnės ir šilko audinius, cukrų, porcelianą ir kita.
Tibetas „Didžiajame žaidime“
Stiprėjant Jungtinės Karalystės ir Rusijos imperijos kovai dėl įtakos Azijoje Tibetas tapo šių valstybių kolonijinių interesų objektu (šią konkurencinę kovą žymėjo 1903–04 taiki britų ekspedicija į Tibetą, vadovaujama Franciso Younghusbando, ir kita panaši jų ekspedicija 1906). 1906 Jungtinės Karalystės ir Kinijos konvencija pripažino Tibetą Kinijai, Čingų imperija įsipareigojo neleisti kitoms šalims kištis į Tibeto reikalus. 1907 pasirašyta analogiška Rusijos ir Kinijos konvencija. Pasiremdama šiais dokumentais, Kinija nusprendė įvesti tiesioginį Tibeto valdymą ir 1910 organizavo karinę ekspediciją į Tibetą, 02 12 užėmė Lhasą. 02 25 kinai oficialiai paskelbė nušalinantys Dalai Lamą XIII, šis spėjo pasitraukti į Sikkimą Britų Indijoje. Kinijoje 1911 kilusi revoliucija privertė Čingų dinastiją atsisakyti sosto, 1912 pabaigoje kinai pasitraukė iš Tibeto.
Nepriklausomas Tibetas (1913-1950)
1913 01 11 Dalai Lamos XIII pasiuntinys Agvanas Doržijevas, Mongolijos užsienio reikalų ministras lama Ravdanas ir kiti įgaliotieji asmenys pasirašė Mongolijos ir Tibeto draugystės ir abipusio pripažinimo sutartį. Kinija šios sutarties nepripažino. 1913 01 23 Dalai Lama XIII sugrįžo į Potalo rūmus Lhasoje kaip pripažintas Tibeto valdovas. Ten jis paskelbė Nepriklausomybės deklaraciją, kur mokytojo-globėjo santykiai buvo traktuojami kaip dviejų laisvų valstybių – Tibeto ir Kinijos – santykiai. 1914 04 parafuota konvencija, pripažįstanti Kinijos siuzerenitetą Tibetui ir pastarojo autonomiją, neleidžiančią Kinijai dalyvauti Tibeto vidaus reikaluose. Kilus nesutarimams dėl Vidinio ir Išorinio Tibeto sienos Kinija atsisakė konvenciją pasirašyti. Papildoma Jungtinės Karalystės ir Tibeto konvencija skelbė neleisianti Kinijai naudotis pagrindinės konvencijos jai teikiama siuzereniteto Tibetui teise. Taigi de facto ir, daugelio manymu, de jure Tibetas tapo nepriklausomas.
Potalos rūmai Lhasoje (1641–1959 buvo dalai lamų būstinė)
Kaip ir anksčiau, Tibetas liko teokratine valstybe su vadovu dalai lama, valstybine religija – Gelugo mokyklos budizmu, keturių dalai lamos iki gyvos galvos skiriamų ministrų (kalonų) kabinetu Kašagu, Nacionaline Asamblėja Cogdu (sudarė trijų įtakingiausių vienuolynų ir aukščiausios valdininkijos atstovai). Tibetą sudarė į 53 czonai (apskritys), administruojami kartu pasauliečio ir budisto dvasininko. Didesni miestai ir sritys valdytos gubernatorių, skiriamų 3 m. kadencijai.
Pirmieji naujos vyriausybės žingsniai buvo nukreipti stipriai kariuomenei kurti. Iki 1917 buvo sukurta moderni 5000 asmenų kariuomenė, karininkai apmokyti Britų Indijoje. Tai leido Tibeto vyriausybei, 1918 perėjus į kontrpuolimą prieš kinų pajėgas Khamo regione, išplėsti savo kontroliuojamas teritorijas į rytus iki Kandino ir sienos su Junaniu. Kariuomenė toliau buvo didinama. Kinai dėl tarpusavio vaidų negalėjo tinkamai pasipriešinti.
Ch. Bellas (kairėje) ir Dalai Lama XIII (dešinėje); viduryje Sikkimo valdovo giminaitis (apie 1930)
20 a. 3 dešimtmetyje Tibeto valdžia ėmėsi šalį modernizuoti, prie to reikšmingai prisidėjo anglų tibetologas Charlesas Bellas (1870–1945). 1922 atidaryta pirma telegrafo linija, 1923 – pirma pasaulietinė mokykla aristokratų vaikams. Lhasoje 1923 pradėjo veikti policija. 4 dešimtmetyje baigta statyti elektros stotis. Reformos sukėlė konservatyvios visuomenės nepasitenkinimą, be to, 1925 Lhasoje kilo raupų epidemija, kuri nusinešė ¼ miesto gyventojų, tai buvo suvokta kaip dievų bausmė. Todėl Dalai Lama buvo priverstas nutraukti modernizavimo kursą. Tarpukario laikotarpiu Tibetas palaikė diplomatinius santykius su savo kaimynais Mongolija, Kinija, Nepalu, Sikkimu, Butanu ir Britų Indija, bendrauta t. p. su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Jungtine Karalyste, Japonija ir SSRS; į pastarąją dalai lamos žvelgė įtariai dėl komunistų vykdomų budistų persekiojimų, todėl kurti nuolatinę Tibeto misiją atsisakė.
1933 Dalai Lamai XIII mirus valdžios viršūnėse kilo ginčai ir intrigos dėl tolesnio politinio kurso; buvo išformuoti geriausi kariniai daliniai, netrukus modernistinių reformų planų buvo atsisakyta, jų šalininkai regentas Lunšaras Dorže Cegjalas ir kiti nubausti, pereita prie tradicinės santvarkos išsaugojimo politikos. Religinį autoritetą turinčio Dalai Lamos XIII mirtis susilpnino centrinę valdžią, valstybės administravimas, prekyba, gynyba regresavo. 1939 Indijos Kalimponge po Dalai Lamos XIII mirties iš Tibeto emigravę reformų šalininkai įkūrė Vakarų Tibeto reformų partiją.
1930–33 tarp Tibeto ir Kinijos vyko kariniai susidūrimai dėl rytinių Tibeto teritorijų; kinų mėginimai jas atsiimti buvo nesėkmingi.
II pasaulinis karas ir po karo
Tibeto teritorija netapo Antrojo pasaulinio karo veiksmų vieta, valdžia laikėsi neutraliteto. Tibetas atmetė Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės ir Kinijos prašymą praleisti pro savo teritoriją karinius krovinius. Po karo padėtis Tibete buvo nestabili. 1940 buvo įšventintas naujas mažametis Dalai Lama XIV. Jo regentas Ngavangas Sungrabas sukėlė vienuolynų nepasitenkinimą padidindamas rinkliavas, atidarydamas pasaulietinę mokyklą su mokomąja anglų kalba. Įtampa šalyje dar sustiprėjo 1947: opozicijos vadovas Džampelis Ješe buvo suimtas (kalėjime netrukus mirė, veikiausiai nužudytas), žuvo 600 vienuolių, kiti emigravo. Po šių įvykių regento padėtis sustiprėjo, jis suvienijo laisvojo Tibeto šalininkus. 1947 Tibetas nusiuntė diplomatines misijas į Jungtines Amerikos Valstijas, Jungtinę Karalystę, Indiją ir Kiniją su tikslu pasiekti Tibeto nepriklausomybės pripažinimą ir nustatyti lygiateisius santykius. Tikslas pasiektas nebuvo, bet pavyko pagerinti prekybos su Indija sąlygas.
Komunistinės Kinijos valdžioje (nuo 1951)
Kinijoje įsitvirtinus komunistinei valdžiai 1949 11 04 Tibeto didysis susirinkimas paskelbė Tibeto nepriklausomybę. 1950 10 į Tibetą įsiveržė Kinijos kariuomenė ir įveikė silpną tibetiečių pasipriešinimą. 1951 05 23 Pekine Dalai Lamos XIV atstovai su Kinija pasirašė susitarimą, kuriuo patvirtintos Kinijos teisės į Tibetą ir formalizuotas jos valdymas. Komunistinė Kinijos vyriausybė ne iš karto ėmėsi Tibeto vidaus reformų. Iki 6 dešimtmečio vidurio tradicinė visuomenė egzistavo praktiškai be pokyčių. Nepaisant 20 000 Kinijos karių buvimo Centriniame Tibete Dalai Lamos XIV vyriausybei buvo leista išlaikyti svarbius nepriklausomybės laikotarpio simbolius. Tačiau Khamo ir Amdo regionuose pradėtas reformas lydėjo masinės represijos, religijos naikinimas ir kinų kolonistų apgyvendinimas; prasidėjo gyventojų sukilimai. 1959 jie persimetė į Centrinį Tibetą (Tibeto sukilimas).
Mao Dzedungas (viduryje) su Dalai Lama XIV (dešinėje) ir pančen lama Čokji Gjalsenu (Pekinas, 1954 09 11)
Numalšinus sukilimus buvo uždaryti ir iš dalies išardyti vienuolynai, Budos skulptūros išgabentos į Kiniją ir perlydytos, sunaikinta daug meno kūrinių. Dalai Lama XIV ir dešimtys tūkstančių tibetiečių emigravo, 1959 Dharmašaloje (Indijoje) pradėjo veikti vyriausybė tremtyje. 1965 oficialiai paskelbtas Tibeto autonominis regionas (kinų kalba Xizang Zizhiqu; Tibeto autonominis rajonas), pradėta plėtoti jo infrastruktūra, apgyvendinta nemažai kinų kilmės kolonistų. Kultūrinės revoliucijos laikotarpiu (1966–69) buvo sugriauti dar likę vienuolynai ir maldos namai, represuoti vienuoliai. Manoma, 1950–76 žuvo arba buvo nužudyta apie 1,2 mln. tibetiečių.
Po 1976 Kinijos valdžios politika Tibete tapo kiek liberalesnė. Deng Siaopingo deklaruotą nuostatą Viena šalis, dvi sistemos mėginta įgyvendinti ir Tibete: 1977 05 valdžia pareiškė leidžianti Dalai Lamai XIV sugrįžti iš emigracijos, metų pabaigoje amnestuoti kai kurie per Kultūrinę revoliuciją suimti Tibeto veikėjai ir protestų dalyviai, kai kurie gavo pinigines kompensacijas, jiems leista išvykti į Indiją. 20 a. 9 dešimtmetyje kiek susilpnėjo diktatas Tibeto kaimo gyventojams, atsisakyta prievartinių maisto produktų rekvizicijų, leista individuali veikla, skirti privatūs sklypai. 1984–90 valstiečiai buvo atleisti nuo valstybės mokesčių, jiems teikti kreditai ūkio plėtotei. Dalis ūkininkų tapo verslininkais. Tačiau 20 a. pabaigoje žemės ūkis dar neišsprendė tibetiečių skurdo problemos (žemės ūkiui tinkamas žemės plotas tesudaro 0,3 % Tibeto teritorijos). Pradėtas plėtoti turizmas. Vietos administracijoje padaugėjo etninių tibetiečių.
1987 ir 1989 Lhasoje įvyko vienuolių demonstracijos dėl Tibeto nepriklausomybės, daugelis demonstrantų buvo įkalinta. Tai nesustabdė tolesnių reformų. 20 a. pabaigoje ypač plėtota infrastruktūra, energijos resursai, transportas, telekomunikacijos, t. p. kalnų pramonė, nikelio, urano, chromo, aukso, sidabro, aliuminio ir kitų vertingų iškasenų gavyba. Kita vertus, tai pablogino krašto ekologinę padėtį. Vienuolių protestai prieš Kinijos valdymą Tibete 2008 03 14 virto masiniais neramumais. Dharamšaloje reziduojančios vyriausybės tremtyje (oficialiai nepripažinta jokios pasaulio valstybės) vadovu 2011 visuotiniu diasporos balsavimu išrinktas politikas ir teisininkas Lobsangas Sangajus; 2012–21 jis buvo Tibeto politinis vadovas. Nuo 2021 05 Tibeto politinis vadovas – buvęs Tibeto parlamento tremtyje pirmininkas Penpa Ceringas.
Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas B. Obama Baltuosiuose rūmuose priima Dalai Lamą XIV (Vašingtonas, 2016 06 15)
R. A. Stein Tibetan Civilization Stanford 1972; Ch. I. Beckwith The Tibetan Empire in Central Asia: A History of the Struggle for Great Power Among Tibetans, Turks, Arabs, and Chinese During the Early Middle Ages Princeton 1987; A. T. Grunfeld The Making of Modern Tibet London, New York 1987; M. C. Goldstein A History of Modern Tibet 1–3 vol. Berkeley 1989, 2009, 2014; A. McKay The History of Tibet. The Early Period: To c. AD 850; The Yarlung Dynasty London, New York 2003; Th. Dodin Right to Autonomy / Authenticating Tibet: Answers to China's 100 Questions Berkeley 2008; S. L. Kuzmin Hidden Tibet: History of Independence and Occupation Dharamsala 2011; S. van Schaik, I. Galambos Manuscripts and Travellers: The Sino-Tibetan Documents of a Tenth-century Buddhist Pilgrim Berlin, Boston 2011; The Illusive Play: The Autobiography of the Fifth Dalai Lama Chicago 2014.
1088