Tibèto mastfai (angl. Tibetan Mastiff), šunų veislė. Seniausiems rašytiniams šaltiniams, kuriuose yra paminėti šie šunys, yra maždaug 2000 metų. Ilgus metus Tibeto mastifai gyveno Himalajų kalnų teritorijoje ir didžiausio dėmesio sulaukė tik tada, kai 1906 pirmą kartą dalyvavo parodoje. Pirmojo pasaulinio karo metais šių šunų populiarumas ėmė sparčiai blėsti, ir veislei grėsė išnykimas. 1980 Tibeto mastifų populiarumas vėl ėmė sparčiai didėti, nors ir 21 a. pradžioje yra laikomi gana reta šunų veisle.
Tibeto mastifas
Tibeto mastifas yra labai didelis, stambių kaulų šuo, kurio didžiausia puošmena – gana ilgas ir purus kailis. Patinų aukštis ties ketera – 66 cm ir daugiau, patelių – ne mažiau nei 61 centimetras. Svoris gali svyruoti nuo 45 iki 73 kilogramų. Tibeto mastifo kūnas yra stiprus ir raumeningas, nugara tiesi, strėnos plokščios, krūtinė vidutinio pločio. Galva plati, apvali. Suaugę Tibeto mastifai gali turėti raukšlę, besidriekiančią nuo akių viršaus iki burnos kampo. Ausys vidutinio dydžio, trikampio formos, kabančios. Akys ovalios, rudos spalvos. Uodega vidutinio ilgio, išaugusi aukštai, laikoma pakelta. Kailis šiurkštus, storas, viršutinis sluoksnis neturėtų būti pernelyg ilgas. Būdingos spalvos: ruda arba mėlyna su rudomis dėmėmis arba be jų, aukso spalva, įvairūs rudi atspalviai (nuo gelsvos iki tamsiai raudonos). Šios veislės šunys neturi specifinio kailio kvapo. Dėl tankaus kailio jie geriausiai jaučiasi šaltuoju metų laiku.
Tibeto mastifai tinkamai reaguoja į stresines ir pavojingas situacijas, yra draugiški, jiems patinka žmogaus kompanija. Su nepažįstamais žmonėmis šios veislės šunys nėra linkę bendrauti, tačiau pajutę, kad nėra jokio pavojaus, jie gali pripažinti ir svečio buvimą namuose. Tibeto mastifai mėgsta žaisti su vaikais, su jais visada yra kantrūs, niekada nebūna hiperaktyvūs – jų būdas gana ramus. Įtaręs galimą pavojų šuo ima garsiai loti. Šios veislės šunims yra būtina ankstyva socializacija ir kuo anksčiau pradėti dresuoti.
Tibeto mastifas
Tibeto mastifas