tipologija

tipològija (tipas + gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas), mokslinis pažinimo būdas, pasižymintis kurios nors rūšies objektų skirstymu į tipus (apibendrintus, idealius modelius). Tipologija naudojama tirti esminius objektų požymius, ryšius, santykius, funkcijas, nustatyti objektų panašumus ir skirtumus, patikimus objektų identifikavimo būdus. Tipologija padeda atskleisti tiriamos sistemos sandarą, dėsningumus, numatyti dar nežinomų objektų egzistavimą. Tipologijos klausimai svarbūs mokslams, tyrinėjantiems įvairialyčio turinio objektų grupes ir sprendžiantiems tokių grupių aiškinimo ir sutvarkymo klausimus. Tipologija artima klasifikacijos sąvokai. Klasifikacija naudojama, kai objektai turi daug požymių, leidžiančių nubrėžti aiškias jų grupių (klasių) ribas, tipologija – kai objektai turi mažai bendrų požymių (dažniausiai tik vieną) ir esama tarpinių objektų. Tipologija labiau būdinga socialiniams mokslams. Pagal kūrimo būdą tipologija skirstoma į empirinę ir teorinę. Empirinė tipologija grindžiama empirinių duomenų kiekybiniu apdorojimu ir indukciniu apibendrinimu. Teorinė tipologija remiasi idealiu objekto modeliu, objektas tiriamas kaip sistemos dalis. Bendrieji tipologijos principai priklauso nuo to, kas yra laikoma tipu. Statiškasis tipas remiasi dar antikoje (Platonas, Aristotelis) susiklosčiusia pirmavaizdžio samprata (C. G. Jungo psichoanalitinė asmenybių tipologija). Istorinis tipas išreiškia kintančių ir evoliucinių sistemų tipologijas (A. Schleicherio genealoginio kalbų medžio teorija, O. Spenglerio kultūros ciklų teorija). Tipo kaip analitinės ir metodologinės priemonės samprata būdinga sociologiniam M. Weberio idealiųjų tipų metodui.