tiurkų kalbos

tiùrkų kabos, altajiečių kalbų šeimos šaka. Vartojamos Turkijoje, Azerbaidžane, Irane, Afganistane, Kazachstane, Uzbekijoje, Turkmėnijoje, Kirgizijoje, Rusijoje (Baškirijoje, Totorijoje, Tuvoje, Čiuvašijoje, Jakutijoje, Kalnų Altajuje, Chakasijoje, Kaukaze ir kitur), Kinijoje, Mongolijoje, t. p. Vokietijoje, Kipro šiaurinėje dalyje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Albanijoje, Moldovoje, Ukrainoje, Gruzijoje, Lietuvoje (totoriai, karaimai) ir kitur. Iš viso apie 187 mln. kalbančiųjų. Skiriama apie 40 kalbų. Klasifikacija nėra nusistovėjusi. Dažniausiai skiriama 6 grupės: pietvakarių (ogūzų), šiaurės vakarų (kipčiakų), rytų (karlukų), šiaurės (Sibiro), bolgarų (ogūrų), tiurkų chaladžų kalba (apie 42 000, Iranas, Afganistanas). Atskirų tiurkų kalbų formavimąsi lėmė 5 a. prasidėjusi intensyvi tiurkų migracija. Pietvakarių (ogūzų) grupei priskiriama: turkų kalba, azerbaidžaniečių kalba, turkmėnų kalba, kaškajų (apie 1,5 mln.), chorosanių tiurkų (apie 400 000), khalajų (apie 42 000, Iranas), gagaūzų (apie 150 000, Moldova, Rumunija, Bulgarija, Ukraina, Rusija), salarų kalbos (apie 70 000, Kinija). Šiaurės vakarų (kipčiakų) grupė: kazachų kalba, totorių kalbos, kirgizų kalba, baškirų kalba, kumykų kalba, karakalpakų kalba, karačajų balkarų (apie 400 000), nogajų (apie 90 000, Šiaurės Kaukazas), urumų (apie 45 000, Ukraina, Gruzija, Graikija), karaimų kalba, krymčiakų (apie 200, Ukraina), čiulymų kalbos (apie 40, Tomsko sr.), mirusios kipčiakų kalba ir pečenegų kalba. Rytų (karlukų) grupė: uzbekų kalba, uigūrų kalba, mirusios čagatajų, chakanų kalbos. Šiaurės (Sibiro) grupė: jakutų kalba, tuvių (apie 270 000, Tuva), chakasų (apie 52 000, Chakasija), pietų ir šiaurės altajiečių (apie 66 000, Altajus), dolganų (apie 4000, Jakutija, Taimyro pusiasalis), šorų (apie 2800, Kemerovo sr.). Bolgarų (ogūrų) grupei priskiriama čiuvašų kalba, mirusios hunų, bolgarų, chazarų kalbos. Tiurkų kalbos agliutinacinės. Prokalbė turėjo 8 ilguosius ir trumpuosius balsius. Daugelyje dabartinių tiurkų kalbų ilgieji balsiai nevartojami. Būdinga balsių harmonija. Žodžio pradžioje negalima dviejų priebalsių sandūra, neturi geminatų, priešdėlių, prielinksnių, gramatinės giminės kategorijos. Vardažodžiai turi 1 linksniuotę, veiksmažodžiai 1 asmenuotę. Žodžių darybai būdinga sufiksacija, kompozicija, reduplikacija. Visos tiurkų kalbos, išskyrus jakutų kalbą (8 linksniai), turi 6 linksnius. Pažyminys vartojamas prieš pažymimąjį žodį. Būdinga sakinio struktūra – SOV (veiksnys–papildinys–tarinys). Dažniausiai vartojamas lotyniškasis raštas (kaškajų, pietų azerbaidžaniečių, uigūrų kalbos vartoja arabų raštą), kazachų (nuo 2013 numatoma grįžti prie lotyniškųjų rašmenų), kirgizų ir Rusijoje vartojamos tiurkų kalbos – kiriliką).

85