Tolimeji Ryta, Azijos dalis, apimanti Rusijos Tolimuosius Rytus, Mongoliją, Kiniją, Japoniją, Šiaurės ir Pietų Korėją; kartais regionui priskiriama ir Pietryčių Azija. Plotas apie 14,5 mln. km2.
Reljefas daugiausia kalnuotas, Tolimųjų Rytų pietvakarinėje dalyje yra aukščiausias pasaulyje kalnų masyvas – Himalajai (8851 m, Džmolungmos kalnas). Rytinėje dalyje paviršius žemesnis, Ramiojo vandenyno pakrantėje yra lygumų (Didžioji Kinijos lyguma). Didesniojoje Tolimųjų Rytų dalyje klimatas vidutinių platumų ir subtropinis, šiaurėje – arktinis, pietrytinėje pakrantėje – musoninis. Didžiausios upės: Jangdzė, Huanghė, Amūras. Tolimieji Rytai apima geografines juostas nuo tundros iki plačialapių ir visžalių miškų; žemyno gilumoje yra stepių ir dykumų. Kalnuose ryškus vertikalusis augalijos zoniškumas. Gausu naudingųjų iškasenų (ypač akmens anglių, naftos, geležies rūdos). Didžiausi miestai: Tokijas (Japonija), Seulas (Korėjos Respublika), Šanchajus, Pekinas (Kinija).
rudieji lokiai (Kamčiatka)
amūrinis tigras
Istorija
Tolimieji Rytai buvo apgyvendinti nuo seniausių laikų – Indonezijos salyne gyveno dar pitekantropai (Homo erectus). Prieš keturis šimtus šešiasdešimt–du šimtus trisdešimt tūkstantmečių dabartinės Kinijos teritorijoje jau gyveno sinantropai, prieš maždaug du šimtus–šimtą tūkstantmečių – šiuolaikiniai žmonės (Homo sapiens). Dešimtame–šeštame tūkstantmetyje prieš Kristų Tolimųjų Rytų įvairiose vietose prasidėjo neolito revoliucija. Trečiame–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų daugelyje regionų pradėjo kurtis įtvirtinti miestai, ėmė ryškėti socialinė diferenciacija.
Antro tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje dabartinės Kinijos teritorijoje, Huanghės upės slėnyje, pradėjo kurtis pirmosios valstybės (Kinijos istorija). Kinų civilizacija (kinų filosofija, kinų politinė mintis, kinų raštas) turėjo labai didelį poveikį gretimoms tautoms iki pat naujųjų laikų. 1–3 a. valstybiniai junginiai pradėjo kurtis Indokinijoje, Japonijoje, Korėjoje. 3–11 a. Tolimųjų Rytų didžiojoje dalyje (Birmoje, Kambodžoje, Siame, nuo 1939 Tailandas, Kinijoje, Indonezijoje, Korėjoje, Japonijoje, Mongolijoje) paplito iš Indijos kilęs budizmas. Ši religija kultūriškai integravo didelę dalį Tolimųjų Rytų tautų ir išryškino jų savitumą. 13 a. pabaigoje Tolimųjų Rytų pietinėje dalyje susikūrė Madžapahito valstybė, kuri apėmė beveik visą Indonezijos salyną. 13 a. pradžioje į šiaurę nuo Kinijos susikūrė Mongolijos valstybė, iki 13 a. pabaigos ji įsigalėjo Tolimųjų Rytų didžiojoje dalyje (ir Kinijoje bei Korėjoje; Mongolų imperija). Mongolų užkariavimai turėjo neigiamą poveikį regiono tautų raidai. 14 a. pabaigoje žlugus mongolų valstybei Tolimuosiuose Rytuose politiškai ir ekonomiškai vėl pradėjo dominuoti Kinija.
16 a. į Tolimuosius Rytus pradėjo skverbtis europiečiai. 16 a. pradžioje Portugalija užėmė Molukus, Malaką, 1557 Kinijoje įkūrė įtvirtintą gyvenvietę Makao (Portugalijos kolonijinė imperija). 16 a. antroje pusėje Ispanija užėmė Filipinus, 17 a. pradžioje Olandija – Javą, vėliau iš portugalų atėmė Malaką (iki 20 a. pradžios Olandija įsigalėjo beveik visame Indonezijos salyne; Olandijos kolonijinė imperija). 17 a. Rusija kolonizavo Tolimųjų Rytų dalį į šiaurę nuo Amūro upės. 17 a. kai kurios regiono valstybės (Japonija, Kinija, Siamas), vėliau ir Korėja, išsigandusios krikščionybės ir Vakarų kultūros plitimo, beveik visiškai nutraukė ryšius su europiečiais. Tai joms padėjo išsaugoti nepriklausomybę ir kultūrnį savitumą, bet sulėtino politinę, socialinę ir ekonominę raidą.
18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje prasidėjo naujas Vakarų valstybių ir Rusijos skverbimosi į Tolimuosius Rytus etapas. 19 a. Didžioji Britanija iš Olandijos atėmė Malaką, užėmė Singapūrą, Birmą, Malajos pusiasalį, Kalimantano salos šiaurinę dalį (Britanijos imperija). 19 a. antroje pusėje Prancūzija įsitvirtino Vietname, Kambodžoje, Laose (Prancūzijos kolonijinė imperija). 1896 Didžioji Britanija ir Prancūzija įtakos sferomis pasidalijo Siamą. 1854–58 Vakarų valstybės privertė Japoniją nutraukti izoliacinę užsienio politiką. 19 a. viduryje jos ėmė skverbtis į Kiniją. Per Opijaus karus (1840–42, 1856–60) jos išsireikalavo įvairių nuolaidų, Didžioji Britanija užėmė Honkongą. Iki 20 a. pradžios Kinija buvo padalyta į užsienio valstybių įtakos sferas ir tapo pusiau kolonija. Po 1904–05 karo Japonija iš Rusijos gavo Pietų Sachaliną, įsitvirtino Korėjoje. Iki 20 a. pradžios visos Tolimųjų Rytų šalys (išskyrus Japoniją) buvo padalytos į užsienio valstybių įtakos sferas, pusiau kolonijas ar kolonijas. Kai kurių regiono valstybių (Japonijos, Kinijos, Korėjos, Siamo, Vietnamo) valdantieji sluoksniai, siekdami išsaugoti nepriklausomybę, griebėsi reformų, bet jos dažniausia būdavo pavėluotos ir nekeitė valstybės pagrindų. Tik Japonija, pasinaudodama Vakarų valstybių prieštaravimais ir įgyvendindama radikalias vakarietiško pobūdžio ekonomines, politines reformas, sugebėjo išsaugoti nepriklausomybę ir 19 a. pabaigoje tapti modernia valstybe (Japonijos istorija).
Vakarų valstybes susilpninęs I pasaulinis karas (1914–18) turėjo įtakos ir Tolimiesiems Rytams, į kuriuos ėmė skverbtis Japonija. 3 dešimtmetyje komunistiniai režimai įsitvirtino Rusijoje (ir jos Tolimuosiuose Rytuose), Mongolijoje. 1937 Japonija pradėjo karą dėl visos Kinijos nukariavimo (Japonijos–Kinijos karas, 1937–45). Iki 1942 vidurio ji okupavo didžiąją dalį Tolimųjų Rytų, bet 1943–45 buvo priversta iš čia pasitraukti. II pasaulinis karas, per kurį buvo nugalėta Japonija ir susilpnėjo Didžioji Britanija, Olandija, Prancūzija, sudarė sąlygas Tolimųjų Rytų tautoms atkurti savo suverenitetą. Komunistinių ir demokratinių valstybių kova šią regiono tautų užduotį dar labiau lengvino. Tolimieji Rytai tapo įvairių ideologijų konfrontacijos zona. Po 1945–49 karo su Olandija nepriklausomybę gavo Indonezija. Per 1946–49 Kinijos pilietinį karą žemyninėje Kinijos dalyje įsigalėjo komunistai, Taivano saloje išsilaikė provakarietiškos jėgos. Po Korėjos karo (1950–53) Šiaurės Korėjoje įsitvirtino komunistinis, Pietų Korėjoje – provakarietiškas režimas. Po Vietnamo karo (1965–73) komunistinis režimas įsitvirtino Vietname. 7–8 dešimtmetyje komunistiniai režimai t. p. įsigalėjo Kambodžoje, Laose. Kai kuriose Tolimųjų Rytų valstybėse (daugiausia pietryčių) buvusios kinų bendruomenės tapo komunistinės ideologijos ir nestabilumo židiniais. 7–8 dešimtmetyje komunistinės ideologijos plėtrą pristabdė Japonijos ir kitų vakarietiškos pakraipos valstybių ekonominiai laimėjimai. Padedant Vakarų valstybėms (daugiausia Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Japonijai) pramonės šalimis (keturiais vadinamaisiais Azijos tigrais) tapo Pietų Korėja, Taivanas, Singapūras, Honkongas. Nemažų laimėjimų pasiekė Malaizija, Tailandas; tai sustiprino liberalių, vakarietiškų idėjų populiarumą regione. 1978 Kinija, vėliau ir kitos komunistinės valstybės (išskyrus Šiaurės Korėją), nekeisdamos politinės sistemos, pradėjo ūkio reformas. 1991 SSRS žlugimas šį procesą dar labiau paskatino (21 a. 2 dešimtmetyje Kinija pagal BVP aplenkė Japoniją). 1997 Didžioji Britanija perdavė Kinijai Honkongą, 1999 Portugalija – Makao. Tolimųjų Rytų pramoninių valstybių (daugiausia Japonijos ir Kinijos) ekonominiai laimėjimai radikaliai pakeitė padėtį Tolimuosiuose Rytuose ir regiono vietą pasaulyje. Sustiprėjo Tolimųjų Rytų valstybių (daugiausia Kinijos) ekonominė ekspansija į Rusijos Tolimuosius Rytus, kurie savo ruožtu vis labiau pradeda orientuotis į Tolimųjų Rytų valstybes; tai ateityje gali grėsti dideliais politiniais nesutarimais. Kai kurių regiono valstybių ekonominiai laimėjimai, išlaikant stiprų valstybės sektorių ir (ar) vienos partijos valdžią, sukelia sunkiai sprendžiamas politines bei ekonomines problemas ir ateityje jose gali sukelti vidaus neramumų. Padėtį sunkina ir Tolimųjų Rytų valstybėse įsigalėję skirtingi politiniai režimai. Tolimieji Rytai greta Artimųjų Rytų yra nestabiliausias pasaulio regionas.