Tolim óro teršal pérnašų konveñcija (Convention on Long-Range Transboundary Air Pollution), Óro konveñcija (Air Convention), pirmasis privalomas tarptautinis dokumentas, kuriame daugiašaliu pagrindu sprendžiamos atmosferos taršos problemos.
taršūs dūmai kyla iš kaminų pramoniniame Graikijos rajone
Pagrindinis dokumentas, kuriuo remdamosi susitariančiosios šalys nustato tolimų oro teršalų pernašų keliamas problemas ir parengia protokolus dėl konkrečių teršalų ribojimo. Konvencija pasirašyta 1979 11 13 Ženevoje, įsigaliojo 1983 03 16. Pasirašė 31 valstybė ir Europos Bendrija. Prie Konvencijos gali prisijungti visos Europos ekonominės komisijos valstybės narės ir valstybės, turinčios Europos ekonominėje komisijoje patariamąjį statusą, t. p. regioninės ekonominės integracijos organizacijos, sudarytos iš Europos ekonominei komisijai nepriklausančių valstybių narių, kurioms suteikta teisė vesti derybas, sudaryti ir taikyti tarptautinius susitarimus šioje Konvencijoje nagrinėjamais klausimais. Iki 2023 Konvenciją ratifikavo 51 šalis, Lietuva prie jos prisijungė 1994.
Pagrindiniai principai
Dėl tolimos oro teršalų pernašos į atmosferą tiesiogiai ar netiesiogiai patenka medžiagos, kurios kelia pavojų žmonių sveikatai ir aplinkai kitoje šalyje, ir nebeįmanoma atskirti, kiek tos taršos yra sukėlę konkretūs jos šaltiniai ar jų grupės. Oro tarša t. p. daro įtaką maisto saugumui, trukdo ekonomikos vystymuisi, prisideda prie klimato kaitos ir blogina aplinkos sąlygas, nuo kurių priklauso žmonių gyvenimo kokybė. Konvencija suteikia galimybę aptarti šias sąsajas ir imtis veiksmų siekiant užkirsti kelią neigiamam poveikiui. Susitariančiosios šalys, atsižvelgdamos į atitinkamus faktus ir problemas, siekia apsaugoti žmogų ir jo aplinką nuo taršos, kontroliuoti bei laipsniškai mažinti oro taršą ir tolimas oro teršalų pernašas. Pagal šią Konvenciją šalys keičiasi informacija, konsultuojasi, vykdo mokslo tiriamuosius darbus ir monitoringą, kuria politiką bei strategiją, kuri padėtų mažinti oro teršalų išleidimą. Šalys, kurioms tolimos oro teršalų pernašos daro faktinį poveikį ir kelia didelę grėsmę, konsultuojasi su valstybėmis, kurių jurisdikcijai priklausančioje teritorijoje dėl vykdomos ūkinės veiklos susidaro ar galėtų susidaryti nemažai tolimų oro teršalų pernašų. Susitariančiosios šalys, taikydamos geriausią ekonomiškai pagrįstą mažaatliekę technologiją ar technologiją be atliekų, įsipareigoja laikytis bendros strategijos, įskaitant oro kokybės valdymo sistemas ir joms priklausančias bei subalansuotą plėtrą atitinkančias kontrolės priemones.
Protokolai
Pagal Konvenciją 1984–99 buvo priimti 8 protokolai.
1984 protokolu numatytas išlaidų pasidalijimas įgyvendinant monitoringo programą, kuri sudaro Europos oro taršos peržiūros ir vertinimo, atsižvelgiant į susitarimus dėl išmetamo teršalų kiekio mažinimo, pagrindą (Europos monitoringo ir vertinimo programos / European Monitoring and Evaluation Programme, EMEP).
1985 protokolas numatė bent 30 %, palyginti su 1980 lygiu, sumažinti į orą išmetamų sieros teršalų ar jų tarpvalstybinių pernašų kiekį (Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos konvencija).
Pirmajame 1988 protokolo (Sofijos protokolas) dėl azoto oksidų (NOx) emisijų ir jų tarpvalstybinių pernašų kontrolės įgyvendinimo etape susitarta užtikrinti, kad NOx emisijos arba jų tarpvalstybinės pernašos neviršytų 1987 lygio. Antrajame etape užsibrėžta ir toliau mažinti azoto junginių, įskaitant amoniaką (NH3), ir lakiųjų organinių junginių išmetimą atsižvelgiant į fotocheminę taršą, rūgštėjimą bei eutrofikaciją (cheminių medžiagų sukeltą kaitą) ir šių procesų poveikį žmonių sveikatai, aplinkai ir įvairioms medžiagoms.
1991 protokolas reglamentavo išmetamų lakiųjų organinių junginių arba jų tarpvalstybinių pernašų kontrolę (lakieji junginiai lemia pažeminio ozono susidarymą).
1994 protokolas dėl papildomo išmetamos sieros kiekio mažinimo (Oslo protokolas) yra paremtas 1985 Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos konvencijos protokolu. Jame nustatytos viršutinės išmetamų teršalų ribos iki 2010 ir vėliau. Šalys įpareigotos imtis veiksmingiausių priemonių, kad sumažintų išmetamos sieros kiekį, t. p. didinti energijos vartojimo efektyvumą, naudoti atsinaujinančius energijos išteklius ir kurą, kurio sudėtyje yra mažai sieros, t. p. taikyti geriausias prieinamas kontrolės technologijas.
1998 protokolas dėl sunkiųjų metalų (Århuso konvencija) skirtas taršai trimis metalais – kadmiu, švinu ir gyvsidabriu – kontroliuoti. Šalys sutarė sumažinti išmetamą teršalų kiekį, kad jis būtų mažesnis už 1990 (arba fiksuotą kitais konkrečiais metais 1985–95 laikotarpiu) lygį. Šiuo protokolu buvo siekiama sumažinti teršalų išmetimą iš pramoninių šaltinių, t. p. degimo procesų ir atliekų deginimo metu. Protokole reikalaujama, kad šalys atsisakytų benzino, kurio sudėtyje yra švino, nurodytos priemonės, kaip sumažinti sunkiųjų metalų išsiskyrimą iš kitų produktų, pvz., gyvsidabrio naudojimą baterijose. Buvo siūloma nustatyti valdymo priemones, taikytinas kitiems gyvsidabrio turintiems produktams, pvz., elektriniams komponentams, matavimo prietaisams, fluorescencinėms lempoms, dantų amalgamai, pesticidams ir dažams. Protokolas 2012 buvo iš dalies pakeistas, nes siekta nustatyti griežtesnes išmetamų kietųjų dalelių, kadmio, švino ir gyvsidabrio ribines vertes, taikomas tam tikriems degimo ir kitiems atmosferos taršą sukeliantiems pramoniniams šaltiniams. Trijų sunkiųjų metalų šaltinių kategorijos buvo išplėstos, kad apimtų silicio ir feromangano lydinių gamybą – praplėsta pramoninės veiklos, kuriai nustatytos išmetamųjų teršalų ribos, sritis. 2022 protokolas patikslintas.
1998 protokolo dėl patvarių organinių teršalų pagrindinis tikslas yra sustabdyti bet kokį tokių teršalų išleidimą, išmetimą ir nuotėkį. Protokolu draudžiama gaminti ir naudoti tam tikrus produktus; dalies kitų produktų gamybą ir naudojimą numatyta sustabdyti vėliau. Į 1998 protokolą įtrauktos nuostatos dėl draudžiamų produktų atliekų tvarkymo. Šalys įpareigotos sumažinti dioksinų, furanų, policiklinių aromatinių angliavandenilių ir heksachlorbenzeno (HCB) išmetimą tiek, kad jis būtų mažesnis nei 1990 (arba kitais konkrečiais metais 1985–95 laikotarpiu). Protokole nustatytos ir komunalinių, pavojingųjų ir medicininių atliekų deginimui taikytinos išmetamų teršalų ribinės vertės. Iš pradžių dėmesys buvo sutelktas į 16 medžiagų, kurios buvo išskirtos pagal sutartus rizikos kriterijus. Medžiagų sąrašą sudarė 11 pesticidų, 2 pramoninės cheminės medžiagos ir 3 šalutiniai produktai (teršalai). 2009 protokolas buvo iš dalies pakeistas įtraukiant 7 naujas medžiagas: heksachlorbutadieną, oktabromdifenilo eterį, pentachlorbenzeną, pentabromdifenilo eterį, perfluoroktano sulfonatus, polichlorintus naftalenus ir trumposios grandinės chlorintus parafinus. 2022 keli protokolo techniniai priedai buvo patikslinti ir atnaujinti.
1999 protokolas dėl rūgštėjimo, eutrofikacijos ir pažeminio ozono mažinimo (Göteborgo protokolas) 2010–20 metams nustatė nacionalines didžiausias išmetamų teršalų ribas, taikomas 4 teršalams: sieros dioksidui (SO2), azoto oksidams (NOx), lakiesiems organiniams junginiams ir amoniakui (NH3). Protokole t. p. nustatytos konkretiems šaltiniams (pvz., kurą deginantiems įrenginiams, elektros gamybai, sausam valymui, automobiliams ir sunkvežimiams) skirtos griežtos ribinės vertės ir reikalaujama, kad mažinant išmetamų teršalų kiekį būtų naudojamos geriausios prieinamos kontrolės technologijos. Protokolas 2012 iš dalies buvo pakeistas siekiant įtraukti nacionalinius įsipareigojimus (turi būti įvykdyti iki 2020 ar vėliau) dėl išmetamųjų teršalų mažinimo. Keli protokolo techniniai priedai 2019 buvo patikslinti atnaujintomis išmetamų teršalų ribinėmis vertėmis, taikytinomis pagrindiniams stacionariems ir mobiliems šaltiniams. Atnaujintas protokolas yra pirmasis privalomas susitarimas, į kurį įtraukti įsipareigojimai mažinti smulkių kietųjų dalelių išmetamą kiekį. Į pakeistą protokolą t. p. įtrauktas trumpaamžis atmosferos teršalas – juodoji anglis (suodžiai), kuri yra kietųjų dalelių sudedamoji dalis.
Konvencijos įgyvendinimo rezultatai
Nuo 1990 Europoje daugelio kenksmingų medžiagų išmetimas sumažėjo 40–80 %. Dėl mažesnio išmetamos sieros kiekio miško dirvožemis tapo švaresnis. Sumažėjus išmetamų teršalų kiekiui didelėje Europos dalyje dirvožemį rūgštinančių junginių nusėdimas ėmė nesiekti kritinės ribos. Sumažėjo azoto oksidų išmetimas, nors ir mažiau nei sieros. Europos vietovėse, kuriose miško dirvožemių rūgštėjimas vis dar yra problema, tarša daugiausia atsiranda dėl azoto junginių nusėdimo. 1990–2012 švino taršos lygis sumažėjo beveik 80 %.
Siekiant Konvenciją sėkmingai įgyvendinti buvo sukurta bendra žinių bazė, apimanti ir mokslinę infrastruktūrą, skirtą bendroms stebėsenos ir modeliavimo programoms. Konvencija suteikė galimybę mokslininkams ir politikos formuotojams keistis informacija skatinant pasitikėjimą, nenutrūkstamą mokymąsi ir naujų metodų kūrimą.
Oro taršos politikos koordinavimas ir toliau išlieka būtinas, nes Konvencijos ir jos protokolų ratifikavimas ir įgyvendinimas daugelyje šalių poveikį sveikatai ir aplinkai sumažina labiau, nei vienoje šalyje taikomos panašios priemonės. Tai akivaizdi ekonominė nauda, nes suderinti tarpvalstybiniai teisės aktai ir standartai sukuria vienodas sąlygas pramoninei veiklai visose šalyse ir neleidžia joms konkuruoti tarpusavyje aplinkos ir sveikatos sąskaita.
Vienas iš pastarųjų metų Konvencijos prioritetų yra užtikrinti geresnį jos ir protokolų įgyvendinimą, ypač orientuojantis į Rytų, Pietryčių Europos, Kaukazo ir Centrinės Azijos šalis. Šiuo atžvilgiu vykdoma pagalbos programa, kuria siekiama gerinti politinį Konvencijos įvaizdį regione ir skatinti jos protokolų ratifikavimą.
-oro konvencija
1163