toninės kalbos

tòninės kabos, fonologiškai reikšmingus tonus turinčios kalbos. Paplitusios Azijos pietrytinėje dalyje (pvz., kinų kalba, vietnamiečių kalba, tajų kalba), Afrikoje (nilotų kalbos, lingala, luganda), Amerikoje (daugelis indėnų kalbų). Būdinga sudėtinga tonų sistema, pvz., kinų kalboje yra 4 (tarmėse – iki 11), vietnamiečių kalboje – 7, tajų kalboje – 5 tonai. Vienose toninėse kalbose (pvz., kinų kalboje) tonai turi daugiausia leksinę reikšmę (skiria žodžius), kitose (pvz., nilotų kalboje) – ir gramatinę (rodo skaičių, giminę, laiką). Daugelio Pietų Azijos toninėse kalbose žodžius sudaro vienas skiemuo, rečiau – du skiemenys. Morfonologinė pilno skiemens struktūra paprasta, pvz., kinų k. CIVR (priebalsis–neskiemeninis  /j/ arba  /w/–balsis–sonantas). Galimi garsų junginiai: CIR, IVR, CV, IV, VR ir kiti, pvz., kinų k. qiān‑bǐ ‘pieštukas’, shuǐ ‘vanduo’, wén ‘ženklas, kalba’. Toninės kalbos neturi metatonijos. Būdinga sudurtiniai žodžiai, griežta žodžių tvarka sakinyje.

1468