tontinà (pagal italų bankininko L. de Tonti, 1602–1684, pavardę), grupės asmenų gyvybės draudimas su bendru draudimo fondu.
Draudėjai, sudarę su draudiku (draudimo bendrove) tontinos draudimo sutartį, moka nustatyto dydžio įmokas, o sukauptos lėšos tenka paskutiniam gyvam draudėjui arba pasibaigus nustatytam laikotarpiui po lygiai išdalijamos gyviems draudėjams (kartais ir mirusių draudėjų naudos gavėjams).
Tontina pavadinta pagal italų bankininko L. de Tonti (1602–1684) pavardę. 1653 jis prancūzų kardinolui J. Mazarinui pasiūlė kviesti piliečius mokėti įmokas į bendrą valstybės fondą, iš kurio jie gautų reguliarias tam tikro dydžio išmokas. Mirus kuriam nors mokėtojui išmokos kitiems padidėtų, o mirus visiems fondo dalyviams sukauptos lėšos atitektų valstybei. Idėja sudomino Prancūzijos karalių Liudviką XIV, bet parlamentui suabejojus, ar fondo dalyviai vienas kito nežudys dėl didesnių išmokų, buvo įgyvendinta tik 1689 (Olandijoje – 1670).
Lietuvoje tontina įteisinta Draudimo įstatyme (2003, nauja redakcija 2014).
830
draudimas