toponmai (gr. topos – vieta + onyma – vardas), vietóvardžiai, toponmija, tikriniai vietų ir kitų geografinių objektų vardai.

Skirstymas

Pagal įvardijamus objektus skirstomi į negyvenamųjų (hidronimai ir žemėvardžiai) ir gyvenamųjų (oikonimai) vietų vardus: žemėvardžiai apima kalnų, laukų, dirvų, arimų, pievų, ganyklų, miškų, skynimų, slėnių, žvyrduobių, kelių, takų, krūmų ir kitus vardus. Kalnų vardai dar vadinami oronimais, miškų – drimonimais, laukų, dirvų ir kiti vardai – agronimais. Toponimais t. p. laikomi urbanonimai (miestų dalių, gatvių, aikščių ir kiti pavadinimai), kraštovardžiai ir visatos objektų (žvaigždžių, žvaigždynų, planetų) vardai.

Savybės

Toponimai dažniausiai žymi vieną objektą, nereiškia sąvokų, neverčiami į kitas kalbas. Gali būti labai seni, išlikę šimtus ar tūkstančius metų (tuo pasižymi vardai didelių vandens telkinių, kurie šimtmečiais nesikeičia arba kinta labai lėtai). Toponimai gali būti išlaikę archajiškų leksikos, semantikos, žodžių darybos, fonetikos bruožų, padedančių tirti tautų etnogenezės, migracijos, kalbos istorijos, kalbų kontaktų, etninės istorijos ir kitas problemas. Toponimus tiria įvairių mokslų specialistai: kalbininkai, geografai, istorikai, archeologai ir kiti. Pagal kilmę ir atsiradimo laiką įvairiausi yra žemėvardžiai – smulkių ir nelabai svarbių vietų vardai, kurie labiausiai kinta, atsiranda ir išnyksta keičiantis istorinėms ar socialinėms aplinkybėms. Skiriama istoriniai (surinkti iš senųjų raštų) ir gyvieji (surinkti iš gyvosios kalbos) toponimai.

Lietuviški toponimai

Lietuvių toponimai savo struktūriniu modeliu iš esmės nesiskiria nuo kitų baltų toponimų. Pagal sandarą lietuviški toponimai yra pirminiai, kilę iš darybiškai nepakitusių bendrinių ar tikrinių žodžių (pvz., Karosas, ežeras iš karosas, Juoda, upė iš juoda, Butrimas, upė iš asmenvardžio Butrimas) ir antriniai, turintys darybos požymių. Antriniai toponimai gali būti priesagų (pvz., Alm-enas, ežeras, Nemun-aitis, oikonimas iš Nemunas), priešdėlių (pvz., Pa-lėvenys, bala iš Lėvuo, Už-ventis, oikonimas iš Venta), galūnių vediniai (pvz., Raganė, upė iš ragana, Ančia, ežeras iš antis), sudurtiniai (pvz., Alksn-upis, Egl-ežeris) ir sudėtiniai (pvz., Mažrimo ežeras, Ožkaraisčio upelis).

Lietuviškų toponimų rinkimas ir spausdinimas

Lietuviškų toponimų daug užrašytų metraščiuose, metrikose, inventoriuose, kronikose, administraciniuose, bažnytinio pobūdžio dokumentuose. Pirmosios svarbesnės publikacijos apie lietuvių toponimus pasirodė 19 a. pabaigoje. 20 a. pradžioje toponimus pradėta intensyviai ir sistemingai kaupti, rinkti iš senovės raštų ir gyvosios kalbos.

Svarbiausi spausdinti rinkiniai: J. Sproģio XVI amžiaus Žemaitijos vietovardžių žodynas (Geografičeskij slovar′ drevnej Žomojtskoj zemli XVI stoletija 1888), E. Volterio Suvalkų gubernijos gyvenamųjų vietų sąrašai (Spiski naselennych mest Suvalkskoj gubernii, su F. Fortunatovu, 1901), Kauno gubernijos gyvenamųjų vietų abėcėlinis sąrašas (Al′favitnyj spisok naselennych mest Kovenskoj gubernii 1903), J. Tumo-Vaižganto Sanrašas geografiškųjų Lietuvos vardų (1904), V. Kalvaičio Lietuviškų vardų klėtelė su 15 000 vardų (1910).

20 a. pirmoje pusėje lietuvių toponimų rinkimui vadovavo K. Būga, vėliau – A. Salys, J. Balčikonis, A. Vanagas ir kiti. 20 a. antroje pusėje toponimai paskelbti leidiniuose Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas (1959), Lietuvos TSR upių kadastras (tomas 1 1959), Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas (1963), A. Vanago Lietuvių hidronimų etimologiniame žodyne (1981), vėliau Vietovardžių žodyne (2002). Dauguma surinktų lietuvių toponimų saugoma Lietuvių kalbos instituto kartotekoje, kurios pagrindu parengtas Lietuvos vietovardžių žodynas (3 tomai 2008–18), jame publikuojami iš gyvosios lietuvių kalbos užrašyti toponimai, nurodoma vietovardžių paplitimas, kilmė, įvardijami objektai. Dalios Kiseliūnaitės parengtame Klaipėdos krašto hidronimų ir oikonimų registre Klaipėdos krašto toponimai. Istorinis ir etimologinis registras (2020) pateikiamas istoriniuose dokumentuose užfiksuotų ir dabartinių istorinio Klaipėdos krašto vietovardžių lingvistinis aprašas: etimologija, vardų raida, vartosenos ypatumai, sąsajos su kitais šiame regione užfiksuotais vardais.

1625

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką